• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Grafienės Tiškevičienės buduaras, Užutrakio dvaro rūmai. Dar prieš paplintant angliškos popiečio arbatos gėrimo tradicijai, Lietuvoje jau buvo įprasta ištekančiai panelei turėti buduarui skirtą arbatos sidabro rinkinį. Mariaus Daraškevičiaus nuotr.

Arbatos istorija Lietuvoje yra gerokai senesnė ir sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors pirmosios žinios apie arbatos vartojimą Abiejų Tautų Respublikoje (ATR)  pasirodo XVII a. viduryje, vis dėlto tik XIX a. amžiuje šis gėrimas plačiai paplinta ir pajėgia konkuruoti su kava. Lietuvoje, krašte, esančiame tarp Rytų ir Vakarų, susiformuoja savita arbatos vartojimo tradicija – angliškos arbatos priėmimai ir anglinis samovaras egzistavo drauge.

Arbata – olandiškos kilmės žodis

Straipsnį derėtų pradėti nuo pagrindinės šio rašinio herojės – arbatos – žodžio kilmės. Kad ir kaip būtų keista, daugelio mokslininkų manymu, lietuviškasis arbatos (lenkiškai – herbata, baltarusiškai – garbata, ukrainietiškai – gerbta) žodis yra kilęs iš olandiškojo herba thee (olandiškai arbata – thee). Būtent „te“ yra dažniausiai vartojamas pasaulyje terminas šiam gėrimui apibūdinti: vėlyvąja lotynų – thea, anglų – tea, prancūzų – the, vokiečių, estų bei suomių – tee, italų, danų, islandų, norvegų, ispanų bei švedų kalbomis – te.

Arbatos istorijos tyrinėtojai Victoras H. Mairas ir Erlingas Hohas teigia, kad visi šie žodžiai kilo iš Kinijos pietryčiuose esančios Fudziano provincijos pietų minų tarmės žodžio te. Taigi, panašiai kaip ir kitos paklausios prekės, keliavusios iš savo gimtosios vietos po visą pasaulį, taip ir te keliavo drauge su pačia preke – arbata – iš Pietryčių Kinijos jūromis į Europą.  Tai nebuvo vienintelis jos plitimo kelias: iš Šiaurės Kinijos sausumos keliais ar iš Kantono uosto jūromis keliavo kitas bendrinės (mandarinų) kinų kalbos žodis, reiškiantis arbatą – ča. Jis plačiai pasklido nuo Mongolijos (čai), Persijos (chay) iki Slovėnijos (čaj).

Arbatą iš Prancūzijos atveža karalienė

Arbatos istorijos ATR tyrinėtojos Ewos Wendland teigimu, arbata į mūsų kraštą atkako XVII a. viduryje kartu su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1595–1648) antrąja žmona Marija Liudvika Gonzaga (1611–1667) iš Nevero, Prancūzijos. Naujoji valdovė buvo nepaprastai įtakinga ir dažnai lyginama su karaliene Bona Sforca. Kartu su savo dvaru karalienė atsivežė rūmų damas, kurias apdairiai ištekino už vietinių didikų. Viena iš damų, Klara Izabelė Pacienė, ištekėjo už LDK kanclerio Kristupo Zigmano Paco (jų portretus publikavome „Gero skonio“ 2018 / 2 numeryje).

Valdant Vladislovui Vazai, Vilniaus rezidencijoje vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, čia pastatyta ir pirmoji opera Lietuvoje, tikėtina, kad mėgautasi ir pirmąja arbata. Anot E. Wendland, karalienės sekretorius Pierre’as Des Noyers reguliariai po pietų gerdavęs arbatą. Deja, neturime žinių, ar šia prancūziška naujove mėgavosi ir pats valdovas Vladislovas Vaza. Tikėtina, kad karalienės rūmų damos, ištekintos už vietinių didikų, plačiau paskleidė arbatos gėrimo madą.

Arbatos (lenk. herbata) olandiškos kilmės žodis leidžia manyti, kad prie jos populiarumo galėjo prisidėti Hanzos pirklių tinklas, nes prabangos prekės, keliaudavusios iš Olandijos į kitus Hanzos pirklių miestus (pvz., Gdanską, Rygą), neretai kartu atnešdavo ir naujuosius žodžius joms nusakyti.

Arbata – ir vaistas, ir nuodas

Naujasis gėrimas, arbata, XVIII a. ATR visuomenėje buvo vartojamas kaip vaistas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto III valdymo metais (1733–1763) arbatžolių nuoviras buvo vartotas karščiavimui malšinti, gerklei skalauti po pykinimo. Vyskupas Ignotas Krasickis (1735–1801) mini arbatą kaip skalavimo priemonę, tinkančią po pykinimo. Nepaisant giriančiųjų gydomąsias arbatos savybes, buvo ir ją peikiančių. Antai augalų tyrinėtojas Krzysztofas Klukas (1739–1796) enciklopediniame leidinyje „Augalų žodynas“, pirmą kartą išleistame 1786 m., teigia, jog „Kinija, siųsdama visus savo nuodus, negali labiau jau pakenkti, nei tą padarė arbata“. Autorius tikina, kad arbata silpnina nervus, virškinamąjį traktą ir sukelia viduriavimą. Šiuo gėrimu nepasitikėjo ir istorikas Jędrejus Kitowiczius (1727–1804), tvirtinęs, jog arbata sukelia tuberkuliozę.

XIX a. viduryje arbata dėl skatinančių virškinimą savybių, gydytojų vis dar buvo laikoma nesveiku gėrimu, todėl rekomenduotina vartoti tik su kitais maisto produktais. Taip buvo ir praktikoje – arbata tapo neatsiejamu pusryčių, pietų ar vakarienės maisto palydove. Ji, kaip apetitą žadinantis vaistas, buvo vartojama ir XIX a. pabaigoje. Pasak J. Sherwood, gydytojai vis dar laikė arbatą puikiai tinkančia tiek atletams, tiek dirbantiems protinį darbą. Ji puikiai „pažadindavo“ ir veikė kaip apetitą skatinanti priemonė, todėl po popiečio arbatos netrukus artėjanti vakarienė tikrai neturėtų būti pamiršta!

Žinant tokį požiūrį, nestebina ir šio vaistinio augalo laikymas kartu su kitais namuose gaminamais dvaro vaistais, degtinės užpiltinėmis ir delikatesais namų vaistinėlėje, vadinamojoje aptečkoje, kuri paprastai buvo įrengiama netoli ponios miegamojo (apie tai plačiau skaitykite „Gero skonio“ 2017 / 1 numeryje).

Arbatos populiarėjimas – anglomanija

Arbatos populiarumo reitingai pakilo valdant paskutiniajam Lietuvos ir Lenkijos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, kuris buvo anglomanas ir žavėjosi įvairiomis iš Anglijos plintančiomis idėjomis, o arbata buvo viena iš jų. Yra žinoma, kad ryte, priimdamas svečius, valdovas gerdavo kinišką arbatą.

Apie platesnį arbatos paplitimą ne tik sostinėje, bet ir provincijos dvaruose galime susidaryti vaizdą susipažinę su istoriko Eimano Meilaus publikuota XVIII a. 7–9 dešimtmečių Salantų dvaro (Kretingos raj.) pajamų ir išlaidų knyga. Šio dvaro šeimininkės bajorės Onos Miunster Vainienės sąskaitose matome, kad lėšų arbatai buvo skiriama nuolat, ir tai nebuvo pavienis „madingas“ apsipirkimas paragauti. Ponia Vainienė apsipirkinėjo Liepojoje ir kasmetinėse Klaipėdos mugėse, tad buvo sukaupusi nemenką arbatai skirto inventoriaus arsenalą: stalelį ir gėlėtą staltiesę, lakuotą skardinę (taip pat užsakė Skuodo skardininkui padaryti arbatžolių dėžutę iš dvaro skardos), įvairaus didumo alavinių ir varinius katiliukų vandeniui virti, sidabrinių šaukštelių uogienėms bei tuziną pilkų porcelianinių indelių.

Nepaisant išaugusio arbatos populiarumo, kiniškas gėrimas XVIII a. pabaigoje dar neprilygo kavai. Tyrinėtojas Kordianas Tarasiewiczius teigia, kad antroje XVIII a. pusėje ATR kasmet buvo parduodama tik apie 19 tonų arbatos ir net 470 tonų kavos.

Įsitvirtinimas XIX a.

Kitaip nei Lietuvoje ir Lenkijoje,  XVIII a. pabaigoje populiariausias gėrimas Rusijos imperijoje buvo arbata. XIX a. Lietuvą aneksavo Rusijos imperija, o kartu su kareiviais, administracijos pareigūnais ir aristokratais, atsikėlusiais į Lietuvą, sparčiau pradėjo plisti arbatos vartojimo kultūra. Kunigaikštienė Gabrielė Giunterytė Puzineinė (1815–1869) dienoraštyje prisimena savo tėvų Dabraulėnų dvaro kaimynus – rusų kariškius. Į dvarą užsukusius svečius tekdavo ir vaišinti, tad arbatos derėjo turėti.

XIX a. pirmoje pusėje arbatos paplitimą tarp Lietuvos aukštuomenės patvirtina G. Puzinienės dienoraščiai, kuriose arbatos gėrimo faktas aptinkamas itin dažnai tiek provincijos dvaruose, tiek Vilniaus aukštuomenės rūmuose, tačiau apie popiečio, arba anglišką arbatą, XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje kalbėti dar anksti – kunigaikštienė dažniausiai mini jos patiekimą pietų metu, taip pat rytais arba vakarais. Paprastai arbatos gėrimu užbaigdavo valgymo ritualą.

Galime pastebėti, kad XIX a. viduryje arbatos gėrimas jau yra tapęs įprastas. Apie arbatą kaip neatsiejamą pietų ir vakaro gėrimą jau rašo rašytoja Karolina Nakwaska (1798–1875), kilusi iš didikų Potockių giminės, 1843 m. Poznanėje išleistoje, tačiau ir Lietuvoje populiarioje knygoje „Kaimo dvaras“ (Dwór wiejski). K. Nakwaska žiemą rekomenduoja valgyti tris kartus per dieną: pusryčius siūlo anglišku papročiu (patiekti kumpio, užgerti arbata) valgyti 9–10 val., sočius pietus – 16 val. ir lengvą vakarienę, kurią vadina „arbata su pavakariais“, – 20 valandą. Vasarą siūlo valgyti keturiskart per dieną: pirmuosius pusryčius su kava arba arbata 8 val., antruosius pusryčius – 12 val., pietus – 16 val., „arbatą su pavakariais“ – 20 valandą. Autorė pastebi, kad namuose, kuriuose pietūs patiekiami 12 val., tenka valgyti ir vakarienę, bet tai rekomenduoja daryti 17–18 val., nes vėlai valgyti nesveika. Vakarieniaujant vėlai tenka kramsnoti įvairius užkandžius, o tai, anot rašytojos, kelia daug rūpesčių ir nėra taip sveika kaip „tikras maistas“.

Taigi XIX a. pirmoje pusėje tiek bajorų dienoraščiuose, tiek namų ūkiui skirtoje literatūroje dar neužsimena apie popiečio, arba  angliškos arbatos, gėrimą 17 val. – atvirkščiai – arbatos patiekimas su vakariene labiau primena Anglijoje žinomą High Tea – 20 val. darbininkų valgytą lengvą vakarienę su arbata.

Karavano arbata

Nors arbata Lietuvoje buvo prekiaujama jau anksčiau, kraštui patekus į Rusijos imperijos sudėtį, pirklių atvykdavo ir iš Rusijos. G. Puzinienė prisimena, kaip vos tik iškritus pirmam sniegui Dabraulėnų dvarą pasiekdavo rusų pirklių vežimai su žuvų statinėmis, ikrais, drobelėmis, kartūnais, kailiais, taip pat ir arbata.

Lietuvoje ir Lenkijoje buvo tikima, kad gera tik brangioji karavano arbata (lenk. karawańska), Arbatos traktu atkeliaudavusi iš Kinijos per Rusiją kupranugarių karavanu. XIX a. viduryje šį prietarą buvo bandoma paneigti teigiant, kad pigesnioji jūros keliu atkeliavusi arbata taip pat yra kokybiška. Kaip teigia istorikai V. H. Mair ir E. Hoh, ši Rusijos imperijos (ir Lietuvos) masinę rinką užvaldžiusi arbata, atgabenta per Londoną, dažniausiai būdavo perdžiovinta, kad ištvertų ilgus kelionės mėnesius drėgnuose ir pjuvenomis atsiduodančiuose laivų triumuose, skoniu nė iš tolo neprilygo atgabentajai karavanais.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Lietuvoje arbatos kultūrai XIX a. įtaką darė ir buvimas Rusijos imperijos sudėtyje. Timofejus Miagkovas, „Šeima prie arbatai padengto stalo“, 1844 m.

XIX a. viduryje iš Kinijos į Rusijos imperiją keliavo juodoji Bohea ir Pekoe arbata iš Fudziano. Tai buvo paklausiausios prekės vietinėje rinkoje. Taip pat buvo gabenama Vakarų Europos rinkai skirta žalioji Džulan arbata iš Dziandės (Jiande) ir Anhujaus (Anhui) provincijų. Žaliosios arbatos nepopuliarumą XIX a. viduryje Lenkijoje, tikėtina, ir Lietuvoje, patvirtina K. Nakwaska, teigianti, esą ji yra paruošta iš tokio pat augalo kaip ir juodoji, tik maišant ant didelių varinių padėklų. Susidarę apvalūs rutuliukai įgyja žalią spalvą, todėl jie gali būti nuodingi. Anot autorės, daugelis šiame krašte žaliosios arbatos todėl ir nevartoja, nes mano, kad ji esanti nemalonaus skonio ir nesveika.

Samovaras, uogienė ir cukraus gabalėlis po liežuviu

Su karavano arbata, atkeliaujančia iš Rusijos, plito ir „rusiškas“ arbatos gėrimo būdas. Rašytojas Stanisławas Wasylewskis (1885–1953) atkreipia dėmesį, kad buvusiose LDK teritorijose, šių dienų Lietuvoje ir Bsaltarusijoje, arbata XIX a. buvo gerta su uogiene, o tuo tarpu Lenkijoje ji buvo geriama tik kaip vaistas sergant. Tai nestebina – Lietuva greičiau perėmė arbatos gėrimo kultūrą, nes buvo glaudžiau susieta su Rusijos imperija. Iš Rusijos plito ir arbatos gėrimo iš stiklinės su metaliniu padėkliuku, vadinamuoju „podstakannik“ (rus. подстака́нник) tradicija, ar laikant po liežuviu cukraus gabalėlį. Cukraus kainos smukimas taip pat prisidėjo prie šio gėrimo populiarėjimo.

XIX a. tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje arbatai įsitvirtinti padėjo Rusijoje ir Varšuvoje gaminamų samovarų plitimas. Be to, anglinis samovaras, pasak K. Nakwaskos, buvo daug patogesnis nei „angliškas spiritinis virdulys“. Netrukus samovaras tapo neatsiejamu dvaro valgomojo atributu: jis paprastai stovėjo atokiau stalo, ant nedidelio žemesnio stalelio.

XX a. pradžioje arbatos populiarumas Lietuvoje ir Lenkijoje jau prilygo kavai. Vis dėlto negalima teigi, kad Lietuvoje XIX a. egzistavo tik rusiška arbatos gėrimo kultūra. Priešingai, anglomanija, plitusi krašte jau XVIII a., populiarumo neprarado ir toliau, o naujasis reiškinys – angliška arbata – plito drauge.

Popiečio, arba angliškos arbatos, kilmė

Remiantis kompetentingos gastronomijos enciklopedijos „Larousse Gatronomique“ mokslininkų tikinimu, popiečio arbatos penktą valandą patiekimo „išradimas“ priskiriamas karalienės Viktorijos bičiulei, Bedfordo kunigaikštienei Annai Maria Russell (1783–1857). XIX a. 3-iajame dešimtmetyje kunigaikštienei pasirodęs per ilgai trukęs laikas nuo anksti tuo metu valgytų pietų ir vėlyvos vakarienės, tad ponia savo apartamentuose vaišindavosi arbata ir užkandžiais. Vaišindavo ir ją lankiusias viešnias. Tai kartu buvo ir puiki galimybė parodyti gražiausią porceliano ar sidabro arbatos servizą, kurti ne tik įvairius pyragaičių ir sausainių receptus, bet ir su šia veikla susijusias elgsenos taisykles: kaip tinkamai laikyti puodelį, padėti šaukštelį ir pan.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Grafų Tiškevičių Užutrakio dvaro rūmų reprezentacinis kiemas. M. Daraškevičiaus nuotr., 2018

Anglijoje gimęs poreikis atsigaivinti arbata ir užkandžiais po medžioklės, vairavimo ar fizinių pratimų lauke prieš pradedant rengtis vakarienei, suformavo ištisą su šiuo reiškiniu susijusią kultūrą, kuri XIX a. antroje pusėje pradėjo plisti Europoje, o į Lietuvą atkeliavo angliškos arbatos vardu.

Kvietimas popiečio arbatos

Šeimininkės kvietimu arbatos puodelio viešnios atvykdavo tarp penktos ir septintos valandos. Kvietime ant kortelės nebuvo nurodoma popiečio arbata, tik data ir valanda. Pavyzdžiui, Emilio Mlynarskio, valdžiusio Ilguvos dvarą, archyve, kuris saugomas Literatūros ir meno archyve Vilniuje, pavyko rasti Gemmos Bellincioni vizitinę kortelę su prancūzišku užrašu demain á 4 ½ (liet. rytoj pusę penkių). Tikėtina, tai buvo kvietimas išgerti popiečio arbatos.

Popiečio arbatos scena – buduaras

Popiečio arbata – tai moterims skirtas renginys, todėl nieko nuostabaus, kad pagrindinė šio priėmimo erdvė yra buduaras.

Buduaru yra vadinamas kambarys, kuris tarnauja kaip moters darbo kabinetas, gyvenamasis kambarys, mažasis salonas.  Jame šeimininkė leidžia didžiąją dalį savo laiko: ryte šiame kambaryje paskirsto dienos darbus namų tarnams, sudaro pietų meniu, užsiima rankdarbiais ir, be abejo, priima svečius popiečio arbatai.

Kambario paskirtis padiktuoja ir jo stilistiką – sienų, langų, durų ir badų apmušalai dekoruoti gėlėtais raštais, apstatyti rafinuotų formų baldų komplektais, etažerėse laikomos knygos, eksponuojami sentimentalūs niekučiai, ant stalelių rėmeliuose sustatytos nuotraukos, skulptūrėlės. Buduare laikytas ir arbatai skirtas sidabro ar porceliano servizas.

Buduarui ir arbatai skirtas sidabras ir porcelianas

Popiečio arbata – puikus metas pasirodyti ir parodyti svečiams arbatos servizą. Dailus nedidelis servizas per ceremoniją išdėliojamas ant stalelio, jame sudedami kruopščiai paruošti delikatesai.

Kunigaikštienė G. Puzinienė dienoraštyje užsimena, kad XIX a. pradžioje Lietuvoje ištekančios panelės kraitis neapsėjo be buduarui ir arbatai skirto sidabro, pagaminto Vagnerio rankomis. Jį galima atpažinti iš matinių gėlių ant arbatinuko. Auksakalio Benamino Kristupo Vagnerio dirbinius dugne žymi įspaudas „Wagner“. Vienas iš šio auksakalio dirbinių saugomas šiandien Lietuvos dailės muziejuje – tai masyvi sidabrinė ovali, lygi, cukrinė, ant kurios dangčio raižyti Kotwicz ir Radwan herbai. Vilniaus auksakaliai daugiausia dirbo pagal bajorijos, miestelėnų ir bažnyčių užsakymus. Ant šios cukrinės esantis dvigubas herbas rodo, kad savininkai buvo Lietuvos bajorų šeima – grafai Kamarauskai.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Grafienės Tiškevičienės buduaras Trakų dvaro rūmuose, XIX a. pab. M. Daraškevičiaus nuotr., 2018 m.

Be sidabro arbatai patiekti, buvo naudojamas fajansas ir porcelianas. Grafų Tiškevičių Astravo dvaro 1872 m. kredenso (patalpa indams laikyti, liokajų darbo patalpa) inventoriuje, kuris saugomas Lietuvos istorijos archyve, galime pastebėti, kad „kredensorius“ (indaujininkas), surašydamas visus dvaro indus, atskirai pažymi indus, kurių nėra kredense. Pavyzdžiui, „trys gilios angliško fajanso su puikiomis mėlynomis gėlėmis lėkštės pas Jos Malonybę Grafienę“ arba „vietinio porceliano 14 skirtingos rūšies puodelių pas Jos Malonybę Grafienę“ ir pan. Tikėtina, šie indai būtent buvo laikomi grafienės buduare.

Visgi tokia praktika laikyti indus kambaryje buvo nerekomenduotina. Rašytoja K. Nakwaska knygoje „Kaimo dvaras“ peikia paplitusią praktiką laikyti puodelius gyvenamuosiuose kambariuose, nes tai nėra higieniška. Autorės nuomone tiek kava, tiek arbata nebus gardi, jei bus paruošta ne pačios šeimininkės, o tarnų kredense ar kavernėje (kavai ruošti skirta patalpa dvaruose).

Angliškos arbatos meniu

Prie tradicinės popiečio arbatos paprastai buvo patiekiama užkandžių, o jų būta įvairių, bet tipiškiausi patiekalai, kaip rašoma „Larousse Gatronomique“, yra bread-and butter, scones, muffins, crumpets, buns, cakes, biscuits, gingerbread ir shortbread su jam ir jellies, lemon curd ir kitais pagardais.

Kokie patiekalai buvo patiekiami prie angliškos arbatos Lietuvoje, galime sužinoti susipažinę su išsamiu angliškos arbatos meniu, kurį pateikia Vilniaus universiteto tipografo Juzefo Zavaskio sūnaus Adamo žmona Vincenta Žultkovska Zavadska monumentaliame gastronomijos veikale „Lietuvos virėja“ (Kucharka litewska), kuris pirmą kartą pasirodė Vilniuje dar 1854 m., tačiau ir XX a. pradžioje nebuvo praradęs populiarumo. Čia pateikiamas 1913 m. leidime pateiktas angliškos arbatos meniu:

  • alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai – citrininis arba apelsininis sidras, sultys, romas;
  • užtepai – šviežias sviestas, ančiuvių arba silkių sviestas;
  • sūriai – namie ir užsienyje pagaminti;
  • mėsos – rūkyta mėsa, kumpis, liežuvis, nugarinė, šalta stirniena, veršiena ir vyniotinis;
  • žuvis – ikrai, lašiša, silkės ir sardinės;
  • saldūs kepiniai – įvairūs sviestainiai, mieliniai pyragai, smulkūs saldūs sausainukai, tortai ir paplotėliai;
  • grietinėlė;
  • uogienės;
  • vaisiai bei uogos.

Dienoraštyje Merkelis Račkauskas aprašo XIX a. pabaigos sekmadienio popiečio priėmimą bajoro, tarnaujančio dvaro ekonomu, namuose Žemaitijoje. Autorius mini nedideliame kambaryje stalą padengtą baltutėle staltiese ir apstatytą užkandžiais: marinuotų baravykų puodyne, plonai pjaustytu kumpiu, plonomis salcesonų ir kitų dešrų riekelėmis, sūriu su kmynais ir be kmynų, taip pat patiekta krupniko. M. Račkauskas prisimena ir tolimesnį ritualą: šeimininkei paliepus įnešti „samavarį“, visi susiėdę prie stalo persižegnojo, paskui sudėję rankas delnais į vidų pasimeldė. Iš dienoraščio puslapių sužinome ir kitas svarbias detales: ant stalo krašto pastatytas nublizgintas „samavaris“, arbatininkas ant jo uždengtas servetėle. Žinoma, vargu ar galėtume šią popiečio arbatą skambiai vadinti angliška arbata, bet sąsajų įžvelgti galima, ir tai tik rodo, kaip plačiai ši tradicija buvo pasklidusi tarp didikų bei stambių bajorų ir įgavusi originalių vietinių bruožų smulkiosios bajorijos sluoksniuose.

Tarpukariu Kaune popiečio arbata išplito „faifokloko“ pavadinimu miesto damų salonuose, o tradiciją populiarino ir iš dvarų kilusios aukštuomenės damos, pirmoje eilėje – prezidento Antano Smetonos žmona bajoraitė Sofija Chodakauskaitė Smetonienė.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Marius Daraškevičius
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Marius Daraškevičius

 

Humanitarinių mokslų srities menotyros krypties doktorantas (Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Vilniaus dailės akademijos jungtinė doktorantūra). Tyrinėja XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos dvarų sodybų architektūrą, interjerą, taikomąją ir dekoratyvinę dailę, bajorų valgomojo kultūrą.