• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Vasarą gražioje restorano terasoje užsisakiau taurę šampano, laukiau vėluojančių draugų ir stebėjau žmones, besirenkančius į naujai atidarytą restoraną. Visi susirinko, paprašiau sąskaitos už gėrimą. Nustebau, o paskui net supykau  pamačiusi įskaičiuotą aptarnavimo mokestį – 12 proc.! Pati išsirinkau gėrimą, padavėjo patarimų neprašiau, greičiau jo atnešti neraginau. Tiesa, padavėją iškart perspėjau, kad šampaną supiltų į baltojo vyno taurę, o ne į flute.

Kodėl aš pati negaliu nuspręsti, kokia pinigų suma noriu apdovanoti padavėją?

Apie įskaičiuotą aptarnavimo mokestį ir arbatpinigius gana karštos diskusijos virė prieš porą metų, kai šviežiai atidarytame restorane „Dublis“  kiekviename valgiaraščio puslapyje buvo parašyta apie į sąskaitą įskaičiuotą aptarnavimo mokestį. Pasak savininkų, esą jie taip rūpinasi, kad būtų sumokėti mokesčiai nuo uždirbtų pajamų. Be to, už gerą rezultatą lėkštėje atsakingi ir kiti restorano darbuotojai, pvz., indų plovėjos, valytojos, todėl dalis surinkto aptarnavimo mokesčio tenka ir joms.

Nesutinkantys su tokia tvarka teigė, jog arbatpinigiai yra motyvacinė priemoka, kad padavėjas tave geriau, vikriau, maloniau aptarnautų ir suteiktų kuo daugiau informacijos apie patiekalus, vynraštį, žinoma, jei to pageidauja svečias.

Pritariu tiems, kurie svečiui pačiam leidžia spręsti, kiek palikti, o gal ir visai nepalikti arbatpinigių, paprasčiau vadinamų tipsais.

Pagaliau istorija byloja, kad atsirado jie iš svečių noro kuo greičiau gauti užsakytų gėrimų. Anglų kalboje žodis tips atsirado iš santrumpos T.I.P.to insure promptitude. Išvertus į lietuvių kalbą – garantuoti greitį. Tai yra mokestis padavėjui, kad šis spėriai atneštų gėrimą. Taigi nei miklios indų plovėjos rankos, nei valytojos sausai išgręžtas skuduras su greitai gaunamu gėrimu bendro vardiklio neturi.

Įdomiausia, kad dar XIX a. arbatpinigiai kėlė aistras abipus Atlanto. Kai kuriose Amerikos valstijose kūrėsi judėjimai prieš arbatpinigius, o jų atsiradimas prilygintas vergovės formai.

Bet leiskimės į gilesnius istorijos klodus ir bandykime išsiaiškinti, iš kur ir kada žmonėms kilo noras paslaugą darančiam asmeniui mokėti papildomai. Tikima, kad arbatpinigių praktika atėjo iš viduramžių, kai meistras savo tarnui duodavo keletą smulkių monetų už pranokusius lūkesčius. XVI a. Anglijos rūmuose svečiai ištraukdavo keletą monetų, kad kompensuotų šeimininkų išlaidas tarnams, kuriems tekdavo atlikti daugiau darbų, nei įeina į jų pareigas. Tiudorų dinastijos laikotarpiu labiausiai tikėtasi papildomo užmokesčio iš svečių, užsilikdavusių iki paryčių. Arbatpinigiai tarnams buvo kompensacija už bemiegę naktį. Netrukus ši praktika persikėlė į kavines bei tavernas. Tik čia papildoma moneta padavėjui į delną jau buvo spraudžiama už greičiau atneštą bokalą arba kavos puodelį.

Dar XIX a. pirmoje pusėje amerikiečiai apie arbatpinigių tradicijas nieko nežinojo. Tačiau, pasibaigus Pilietiniam karui, praturtėję JAV piliečiai, apsilankę Anglijoje, į tėvynę parsivežė dar nematytas aristokratijos manieras – mokėti arbatpinigius. Neilgai trukus „New York Times“ redaktorius savo skiltyje piktinosi, kad iš Europos atvežta mada ėmė plisti lyg parazitai ir piktžolės. Pradėjo kurtis judėjimai prieš arbatpinigius. Jų lyderiai teigė, kad tai yra šlykščiausia importuota  blogybė, nes ji kuria aristokratų klasę šalyje, kurioje taip sunkiai buvo kovota už klasių panaikinimą. 1915 m. šešiose valstijose mėginta priimti įstatymus, kuriais būtų uždrausti arbatpinigiai. Bet to padaryti nepavyko. Pasisakymų būta itin griežtų, pvz., arbatpinigių įteisinimas prilygintas vergovės sugrįžimui.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Tik XX a. viduryje audros dėl arbatpinigių anapus Atlanto nurimo. 1960-aisiais Kongresas nutarė, kad padėką už patarnavimą gali gauti tie, kuriems mokama minimali alga. Dabar europiečiai amerikiečius dažniau kaltina dėl per didelių arbatpinigių ir Amerikoje daugumoje restoranų jie yra daugiau privalomi, nei paliekami pagal svečio norą.

Mano galva, privalomą aptarnavimo mokestį gali turėti restoranas, kuriame neabejotinai aukšta aptarnavimo kokybė. Vadinasi, jo padavėjai ar someljė labai sąmoningi ir gerbia savo profesiją, žinoma, jei tai yra jų profesija.

Kai moki už patiekalą 40 ar 50 eurų, bent jau žinai, kad jam paruošti, pvz., buvo naudotas geriausias mėsos gabalas, brandintas beveik mėnesį, padaže yra 12 metų brandinto balzaminio Modenos acto ir t. t. Jei per brangu, neimi. Tiesiog turi pasirinkimą.

Kodėl nėra pasirinkimo dėl aptarnavimo? Nuo vasaros stebiu restoranų, kuriuose taikomas aptarnavimo mokestis, padavėjus. Teko matyti, kad jie neskuba atnešti valgiaraščio, nestebi taurių, kad laiku galėtų jas papildyti, jų nejaudina tuščios, ilgai ant stalo stovinčios lėkštės, o dar ilgiau jie neskuba atnešti sąskaitos. Jei svečių restorane nedaug, jie išvis prašampa, o kai nori užsisakyti kažką papildomai, turi eiti ieškoti. Kartą teko ir į tarnybines patalpas kišti nosį.

Dar jiems patinka koketuoti su kolegomis, o baigiantis darbui susėsti prie stalo ir aptarinėti, tarkim, manikiūro ar plaukų dažų tendencijas. Žodžiu, viskas vyksta lyg šiek tiek sulėtintam kine.

Tokių nedėmesingumo apraiškų būna visose maitinimo įstaigose, bet tose, kur nėra aptarnavimo mokesčio, padavėjams nepalieku arbatai arba palieku gerokai mažiau, nei įprasta pagal nerašytas taisykles.

Lietuvoje įprasta atseikėti 10 proc. nuo sąskaitos. Padavėjai sako, kad lietuviai palieka 510 proc. Tik kai ruošitės skaičiuoti arbatpinigius, išsistudijuokite sąskaitą, ar ten tikrai nėra jau įskaičiuoto aptarnavimo mokesčio. Tą patį darykite ir užsienyje, nes arbatpinigių tradicijos labai įvairuoja ne tik skirtingose šalyse, regionuose, bet priklauso ir nuo situacijos. Pvz., jei Kanadoje stalą užsisako daugiau nei šeši asmenys, sąskaitoje atsiras aptarnavimo mokestis. Jei būsite dviese trise, tokio mokesčio nebus. Turėsite mokėti 15 proc. arbatpinigių. Jei paliksite mažiau, padavėjas paklaus, kas buvo blogai, kas nepatiko. Tokios tradicijos yra Kanadoje.

Mes kol kas jas kuriame arba taikome kitų šalių praktiką. Kol tai vyksta, galbūt verta prisiminti žymaus JAV politiko Benjamino Franklino mintį, kurią jis pasakė viešėdamas Paryžiuje: „Jei arbatpinigių paliksi per daug, būsi asilas, bet jei paliksi per mažai, būsi dar didesnis asilas.“

©Žurnalas „Geras Skonis“

Jūratė Sprindžiūnaitė
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jūratė Sprindžiūnaitė

 

Gastronomijos žurnalistė ir vyno edukatorė, mokymų „Namų someljė“ bei „Šampano akademija“ organizatorė, kasmetinės parodos „Šampano diena 49 mln…“ sumanytoja.