Į kelionę automobiliu rytine Jungtinių Amerikos Valstijų pakrante leidomės keturiese. Kelias dienas pasimėgavę Niujorko šurmuliu ir įvairove, pradėjome savo kelionę pietinės Floridos link. Pirmąją nakvynę numatėme Baltimorėje. Sustoti šiame mieste pasirinkome dėl kelių priežasčių. Viena jų buvo noras pamatyti Frenkui Zappai skirtą paminklą, kurį 2010 m. žavingajam miestui (Baltimorė dar vadinama Charm City) padovanojo Vilnius. Kita priežastis, lėmusi sustojimą šiame uostamiestyje, – garsieji Merilendo krabų pyragėliai ir, žinoma, patys krabai.

Istorijos kuluarais

Baltimorė – didžiausias Merilendo valstijos miestas ir ekonomikos lopšys. Didžiulė ir įspūdinga Baltimorės prieplauka su gausybe įvairių kavinių, restoranų ir net vietinių alaus daryklų kiekvienais metais pritraukia tūkstančius gurmanų.

Baltimorė savo istoriją kurti pradėjo dar XVII a. Miesto įlanka ir uostas ankstyvaisiais laikais puikiai tarnavo kaip prekybinis tabako uostas. Nuo XVIII a. Baltimorė tapo ir cukraus, kuris atkeliaudavo iš Karibų salų, sandėliavimo ir paskirstymo tašku. Būdama vienu iš pagrindinių jūreivystės uostų ir prekybos taškų, Baltimorė suvaidino lemiamą vaidmenį JAV istorijoje. Kadaise šis uostamiestis buvo antras pagal imigruojančių į JAV europiečių skaičių. Jame buvo gausi juodaodžių populiacija. Ji stipriai augo dėl to, kad miesto valdžia dovanodavo laisvę visiems iš vergijos pabėgusiems juodaodžiams, kurie sutikdavo pasilikti gyventi mieste karui pasibaigus. Miesto gyventojų skaičius smarkiai augo, vyko gyva prekyba miltais, buvo pastatyta daugybė malūnų. Prekybos keliai iš Baltimorės nusitiesė gilyn į žemyną.

1904 m. miestas išgyveno didžiulį gaisrą. Sudegė beveik visi centrinės miesto dalies pastatai. Per 30 valandų ugnis pasiglemžė daugiau nei 1 500 statinių. Tačiau Baltimorė netruko atsigauti po nelaimės. Šiandien šis miestas kaip magnetas traukia šimtus tūkstančių keliautojų, verslininkų, mokslininkų, studentų. Miestas sudarytas iš skirtingų rajonėlių, kurių kiekvienas turi unikalų ir savitą veidą.

Žavinguoju miestu vadinama Baltimorė pasauliui davė ne vieną talentingą menininką. Rašytojai Edgaras Alanas Po ir H. L. Menckenas, muzikantai Jamesas Hubertas Blake’as, Billie Holliday ir, žinoma, pats Frenkas Zappa bei dar daugybė kitų kūrėjų – visi jie Baltimorę vadino savo namais.

Garsioji prieplauka ir jūrų gėrybių puota

Žvalgytuves po Baltimorę pradėjome nuo labiausiai turistų pamėgtos miesto prieplaukos (angl. Inner Harbour). Prieplaukos projektas buvo toks sėkmingas, kad daugybė pasaulio miestų semiasi iš jo idėjų projektuodami ir statydami prieplaukas. Čia gausu įvairiausių kavinių, barų ir restoranų. Čia pat įsikūrusios vietinės alaus daryklos kviečia paragauti labiau į belgišką nei į amerikietišką panašaus alaus. Bevaikščiodami prieplauka su bendrakeleiviais vienbalsiai sutarėme, kad po Niujorko Baltimorėje jaučiamės beveik kaip Europoje. O štai dar netikėtai atrandame beveik pačioje prieplaukoje pastatytą saulės spinduliuose žėrintį didžiulį paminklą, skirtą Katynės aukoms atminti. Akivaizdu, jog europietiška kultūra ir istorija šiam miestui turėjo ir turi nemenką įtaką. Kiek vėliau kitame miesto rajone, aptikome ir lenkiškų maisto produktų parduotuvę. Pasirodo, Baltimorėje yra nemaža lenkų bendruomenė. Kadaise čia veikė ir labai didelė lietuvių bendruomenė. Per pastaruosius kelis dešimtmečius narių skaičius sumažėjo ir jie vis rečiau naudojasi bendruomenės pastatu.

Bevaikštinėdami prieplauka, be abejo, negalėjome atsispirti pagundai ir prisėdome garsiojo jūrų gėrybių restoranų tinklo „Phillips“ filiale. Spalio mėnesio viduryje Baltimorėje oras buvo pakankamai šiltas, todėl nusprendėme apsieiti be baltų staltiesių ir sėsti lauke prie didelių medinių stalų. Padavėjas vietoj staltiesės stalą uždengė švariu popieriniu uždangalu. Sakė, kad labiau atsipalaiduotume, nebijotume krabo kojos tiesiai ant stalo pasidėti. Nedvejodami užsakėme visą tuziną šviežių austrių, kurios dažnai JAV patiekiamos su krienų ir pomidorų padažu, kitaip dar vadinamu kokteiliniu padažu. Smaguriaujant „Phillips“ restorane, būtų tiesiog nusikaltimas neužsisakyti garuose šutintų krabų.

Nors stabtelėjome tik perkąsti ir tiesiog paragauti kažką naujo, mūsų užkandžiavimas užsitęsė iki kelių valandų. O ir pats krabų valgymo procesas, kuriam mus maloniai paruošė ir nuteikė simpatingas padavėjas, buvo labai smagus, žaismingas ir gerokai terlus.

Dar vienas būtinas paragauti patiekalas – firminiai „Phillips“ krabų pyragėliai arba, kitaip tariant, krabas tinginiams. Šio patiekalo valgymo procese plaktukas jau nebereikalingas, nes krabų mėsą kruopščiai išlukšteno virtuvės šefas ir pasitelkęs į pagalbą slapčiausius prieskonius iš krabų mėsos tiesiog iškepė pyragėlius arba blynelius (kaip kam patogiau vadinti ar įsivaizduoti). Rezultatas nenusakomas ir sunkiai aprašomas. Prisipažinsiu, jog pačiai rašant šį straipsnį ne sykį sugurgė pilvas, o į galvą vis piršosi mintis, kad į Baltimorę verta sugrįžti bent dėl krabų ar krabų pyragėlių.

Pasitvirtino taisyklė, kad į naujus restoranus geriausia eiti su kompanija. Taip pavyksta paragauti daugiau patiekalų bei pasidalyti skirtingais įspūdžiais apie tą patį patiekalą. Po įspūdingų pietų nusprendėme leistis ieškoti Vilniaus dalelės Baltimorėje – Frenko Zappos paminklo. Kaip gera svetimame mieste rasti kažką sava ar žinoma!

Žinia apie austrių festivalį pakoregavo planus

Aplankę paminklą ir su mažytėmis voverytėmis pasivaikščioję po netoliese esantį parką, buvome betraukiantys automobilio link, tačiau mano smalsioji bendrakeleivė, kuri Baltimorėje stengėsi nepraleisti pro akis jokių lankstinukų ir skelbimų lentų su informacija apie miesto renginius, netikėtai aptiko, kad būtent šiandien prasideda Baltimorės alaus ir austrių festivalis. Planai akimirksniu pasikeitė. Patraukėme į Fells Point – ten, kur maždaug už valandos turėtų pradėti šurmuliuoti austrių valgytojai ir pardavėjai.

Atvykome į vietą didžiajam veiksmui dar neprasidėjus. Pasiruošimo bruzdesys jau buvo truputėlį juntamas. Tie, kurie norėjo būti pirmieji, ramiai lūkuriavo gurkšnodami vietinį alų. Mums pasisekė gauti staliuką „Themes Street Oyster House“. Apie šį nediduką naują jaukų restoranėlį buvau skaičiusi ir girdėjusi iš JAV gyvenančių bičiulių. Atvertę meniu ir išvydę austrių bei moliuskų asortimentą, buvome priblokšti ir sužavėti tokios gausos ir įvairovės.

Padavėja prie meniu atnešė ir atskirą lapelį bei pieštuką, kuriuo turėjome pažymėti, kiek kokių austrių ir kokia sudėliojimo tvarka pageidaujame. Sąraše buvo tokių pavadinimų austrių kaip Battle Creek, Prince Edward Island, Cheasapeak Wilds, Battle Creek, mano mėgstamiausių Kumamoto, Calvert Crest, Choptank Sweets, East Beach Blonde, retųjų Watch Hill, Katama Bay, Chatham, Glacier Bay, Fish Hook, Pickering Passage ir dar keletas kitų mažai kam girdėtų rūšių. Skirtingų rūšių austrės labiausiai skiriasi savo dydžiu ir saldumu arba sūrumu. Jos gali pasižymėti metališku poskoniu, sviestiškumu, skirtingu sūrumo ir saldumo laipsniu, gali būti juntamas jūržolių prieskonis. Visa tai priklauso nuo to, kokiuose vandenyse austrės augo ir kuo mito.

Moliuskai patiekiami su dviem padažais – tradiciniu kokteiliniu ir prancūziškuoju Mignonette. Šalia visuomet atsiranda vietos ir šviežiai atpjautai citrinos skiltelei.

Klasikinis kokteilinis padažas

Sudėtis
• 1 puodelis pomidorų tyrės arba padažo,
• 1/3 puodelio baltųjų krienų,
• 2 arb. šaukšteliai Vusterio (angl. Worcester) padažo;
• pagal skonį Kajeno paprikų arba tabasko padažo,
• 2 valg. šaukštai citrinų sulčių,
• šiek tiek smulkinto šviežio česnako (nebūtinai),
• šlakelis konjako arba brendžio.

Gaminimas

Sumaišykite pomidorų tyrę arba padažą, baltuosius krienus, Vusterio padažą ir citrinų sultis. Pagardinkite šlakeliu konjako, Kajeno paprikomis arba tabasko padažu ir, jei mėgstate, česnaku. Sumaišytą padažą palikite valandą stovėti šaldytuve.

Šis padažas puikiai tiks prie krevečių, austrių, kalmarų.

Sužavėti austrių gausos, nusprendėme paragauti ir, ko gero, populiariausiu būdu apkeptų austrių Rockefeller. Austrės kepamos labai karštai, bet labai trumpai. Rezultatas įspūdingas! Špinatų lapeliai nepraranda traškumo, o austrė – sultingumo. Prisipažinsiu – man šis kepimo būdas paliko neišdildomą įspūdį, nors iki tol didžiausią malonumą suteikdavo būtent šviežių austrių valgymas.

Doleris už gurmanišką kąsnelį

Besimėgaujant „Themes Street Oyster House“ svetingumu, nedidelėje Themes gatvelėje netruko prasidėti šurmulys. Vietiniai alaus ir austrių barai pradėjo lauko prekybą: išnešė metalinius prekystalius, pripildė juos smulkaus ledo gabalėlių, o ant jų išdėliojo šviežutėles austres. Čia išsirinkti moliuskų buvo kur kas paprasčiau nei „Themes Street Oyster House“. Viena austrė – vienas doleris, ir valgyk kiek nori! Austrės buvo mikliai atidarinėjamos čia pat, gatvėje, ir dedamos į plastikines lėkštes, kad kiekvienas galėtų prisėsti ir mėgautis šiais gurmaniškais moliuskais būtent ten, kur jam gražiausia ir patogiausia. Trumputė gatvelė akimirksniu prisipildė austrių ir alaus mėgėjų. Pasigirdo muzika, ji garsėjo, pradėjo groti vietiniai gyvos muzikos kolektyvai.

Vakaras nenumaldomai artėjo ir lyg norėdamas prablaškyti įsilinksminusią minią pliūptelėjo lietus. Priėmėme tai kaip ženklą, kad viešnagę Baltimorėje reikia baigti tada, kai dar nesinori išvykti. Galbūt dėl šios priežasties visas mūsų ketvertas šį jaukų uostamiestį prisimena su nostalgija.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Indrė Leikauskė

Indrė Leikauskė