Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis 988 m. nusprendė, kad metas jo pagoniškai tautai tapti civilizuotai ir priimti krikštą iš kaimyninės šalies. Pirmieji atvyko žydų tautos rabinai papasakoti apie savo religiją. Kunigaikštis susidomėjęs išklausė jų argumentų, bet išgirdęs, kad judaizmo pasekėjai nekontroliuoja jokių žemių, krikštą priimti atsisakė. Tuomet atvyko musulmonų dvasininkai. Kunigaikštis buvo sužavėtas šios tautos politinės ir karinės galios, tačiau išgirdęs, kad islamo pasekėjams uždrausta vartoti alkoholį, krikštą priimti taip pat atsisakė. Galiausiai atvyko krikščionių kunigai, kurie patikino: šios religijos pasekėjai ne tik gali gerti vyną, bet jis netgi privalomas atliekant bažnytines apeigas. Tai išgirdęs didysis kunigaikštis su džiaugsmu priėmė krikštą iš krikščioniškosios Bizantijos imperijos.

Šio istorinio anekdoto esmė – parodyti, kokią didelę svarbą šiaurės slavų tautų ir jų kaimynų baltų bei skandinavų kultūroje užėmė alkoholis. Alkoholiniai gėrimai, ypač stiprieji, o taip pat ir degtinė, padėdavo atlaikyti stiprias žiemos šalnas, be to, juos, skirtingai nei alų ar vyną, buvo lengviau gabenti atšiauriomis klimato sąlygomis, nes stipraus gėrimo pakakdavo mažesnio kiekio. Neabejojama, kad degtinė atsirado šiaurės tautų gyvenamose vietose, tačiau nėra aiškių įrodymų, iš kurios šalies. Istoriškai žinoma, kad žodis „Vodka“ kilęs iš žodžio „voda“ – rusų ir lenkų kalboje reiškęs mažybinę vandens formą – „vandenėlis“, padėdavęs nesušalti.

Degtinės dabartis

Degtine vadiname stiprųjį alkoholinį gėrimą, pagamintą iš vandens ir distiliuoto etilo alkoholio. Degtinės gamyba griežtai nekontroliuojama – ji nesusieta su tam tikru regionu, šalimi ar gamybos būdu (kaip konjakas ar vynas). Aišku tik viena – šis gėrimas turi būti gaminamas iš spirito ir vandens, bet nėra jokio tarptautinio reglamento, aiškiai apibrėžiančio, kokiu pagrindu pagamintas spiritas gali būti naudojamas. Todėl iš esmės degtinę įmanoma pasigaminti iš visų medžiagų, kurios turi krakmolo, cukraus ir lengvai rūgsta. Tam tikra prasme tai yra ekonomiškas žemės ūkio kultūrų panaudojimas, nes kiekvienoje šalyje degtinę galima gaminti iš tų žemės ūkio produktų, kurių pertekliaus yra daugiausia. Beje, naudojant skirtingą spiritą degtinė gali būti ir labai prasta, ir labai kokybiška, todėl sunku ją įvertinti ir palyginti.

Spiritas degtinei gaminti paprastai distiliuojamas iš grūdinių kultūrų. Degtinė taip pat varoma iš cukranendrių melasos, cukrinių runkelių, sojų pupelių, bulvių, vynuogių išspaudų, tiesiog iš cukraus, kartais net ir medienos pramonės atliekų.

Paprastai degtinės alkoholio tūris siekia nuo 35 iki 50 proc. Europos Sąjungoje degtine vadinamas ne silpnesnis nei 37,5 proc. spiritinis gėrimas. Klasikinė degtinė yra 40 proc. stiprumo. Maskvos degtinės muziejaus duomenimis, 1894 m. Dmitrijus Mendelejevas, žymus rusų chemikas, nustatė, kad idealiausias spirito procentinis dydis degtinėje yra 38 proc. Kadangi tais laikais carinėje Rusijoje alkoholinių gėrimų gamyba buvo apmokestinama atsižvelgiant į jų stiprumą, šis dydis buvo padidintas iki 40 proc., kad būtų patogiau skaičiuoti mokesčius.

Rusija, Baltarusija ir Ukraina gamina įvairią gryną ir aromatizuotą degtinę, šios šalys laikomos degtinės pramonės lyderėmis. Geriausia minėtų šalių degtinė iš rugių ir kviečių eksportuojama po visą pasaulį. Lenkijoje degtinė daugiausia gaminama iš rugių ir bulvių. Rusijos degtindariai nepripažįsta padarytos iš bulvių, o kai kuriuose Lenkijos vietose būtent tokia vertinama labiausiai. Baltijos šalys ir švedija garsėja gryna degtine iš kviečių. Vakarų Europoje taip pat gaminamas šis alkoholinis gėrimas: Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir Vokietijoje dažniausiai grūdų pagrindu, o Italijoje ir Prancūzijoje – iš vynuogių. JAV ir Kanada gamina nearomatizuotą degtinę iš įvairios žaliavos – javų, kukurūzų ir melasos. Karibų jūros salelėse daroma stebėtinai daug degtinės iš melasos, didžioji jos dalis skirta importuoti. Australija taip pat gamina degtinę melasos pagrindu. Japonija ir Indija – iš ryžių.

1894 m. Dmitrijus Mendelejevas, žymus rusų chemikas, nustatė, kad idealiausias spirito procentinis dydis degtinėje yra 38 proc.

Kada svečiams pasiūlyti degtinės?

Nuo seno žinoma, kad alkoholiniai gėrimai, vartojami mažais kiekiais, padeda sergant kai kuriomis ligomis. Lietuvos vaistinėse XIX a. buvo pardavinėjami vaistažolių rinkiniai „Trejos devynerios“ (juos reikdavo užpilti degtine) ir vyno antpilai, padedantys virškinti ar suteikiantys raminamąjį poveikį. Degtinė kritiniais atvejais – patyrus didelį stresą ar stipriai sušalus – gali išgelbėti žmogaus gyvybę, tačiau dabartiniais laikais šio gėrimo tikslas – ne sveikatą gerinti. „Degtinės paskirtis – tam tikra bendravimo forma, pietų ar vakarienės stilius, kultūros dalis. Prie stalo sėdintiesiems svarbu pasiūlyti degtinės tiek, kiek nekenkia prestižui, etiketui ir sveikatai“, – pataria gėrimų ekspertas Dominykas Velička. Taurelė degtinės praverčia mėgaujantis labai stipriu maistu. Prie lengvų daržovių patiekalų, įvairių salotų degtinė nebūtina. Tačiau sunkiai virškinamas, riebus maistas lengviau įsisavinamas su šiuo stipriuoju gėrimu.

Degtinė taip pat patiekiama prie žuvų užkandžių, ypač silkės ir lašišos. Su šiuo alkoholiniu gėrimu puikiai tinka sūrios ir rūgščios užkandėlės. Suomių degtindarys Markku Raittinenas teigia, kad degtinė labiausiai dera prie skandinaviškos virtuvės patiekalų, ypač jūrų gėrybių ir riebesnės žuvies.

Dabartinėje populiarioje kultūroje degtinė dažniausiai derinama ne prie maisto, o prie kitų gėrimų – ji tapo populiariausia pasaulyje kokteilių sudedamąja dalimi. Pasak Dominyko Veličkos, patartina pasidomėti, iš kokios degtinės barmenas jums ruošia kokteilį. Kartais kokteilio sudedamosiomis dalimis bandoma nuslopinti prastos degtinės skonį. Sąžiningai paruošti vakaro kokteiliai tikrai neprivers kitą rytą jaustis blogai.

Degtinę gerti moka kiekvienas, bet tik nedaugelis žino, kaip ja mėgautis. Mėgautis – tai ne tik pajusti jos skonį, bet ir žinoti savo ribas bei etiketo taisykles.

„Gryna degtinė turi turėti aromatą be kvapo“, – teigia gėrimų žinovas Dominykas Velička.

Problemos dėl pavadinimo

Visi alkoholiniai gėrimai, kad ir kokios rūšies jie būtų, turi griežtai apibrėžtas taisykles: kaip, kur ir iš ko privalo būti gaminami. Visi, išskyrus degtinę. Nėra vieno apibrėžimo, tinkamo šiam gėrimui, – vienintelis, kiek plačiau vartojamas pasaulyje, yra kilęs iš JAV. Šios šalies alkoholio, tabako, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų biuras (ATF) nurodo, kad degtinė – tai alkoholinis gėrimas, jis yra bespalvis, bekvapis ir beskonis. Kadangi nėra vieno tarptautinio apibrėžimo, daugelis šalių turi savitų būdų, kaip tiksliai apibūdinti ir sugrupuoti šį gėrimą. Rusijoje aukštesnės kokybės degtinė, skirta ne tik vietinei rinkai, bet ir importuoti į kitas šalis, paprastai vadinama „osobaya“ (ypatinga), o stipresnė nei 56 proc. – „krepkaya“ (stipri). Lenkijoje degtinė skirstoma atsižvelgiant į spirito grynumą: standartinė („zwykly“), premium klasės („wyborowy“) ir deluxe („luksusowy“) – aukščiausios rūšies. Lietuvos degtindariai taip pat nurodo, iš kokio spirito pagaminta degtinė. Lietuvos Žemės ūkio ministerija ratifikuotą spiritą skirsto į 3 kategorijas – liuks, iš kurio gaminama aromatizuota degtinė ir trauktinė, ekstra, iš kurio gaminama beveik visa lietuviška gryna degtinė, ir aukščiausios rūšies – dabar jau rečiau pasitaikantis spiritas (jis šiek tiek prastesnis nei kiti). Be to, Lietuvos gamintojai nurodo, iš kokios žaliavos pagamintas spiritas.

Visi alkoholiniai gėrimai, kad ir kokios rūšies jie būtų, turi griežtai apibrėžtas taisykles: kaip, kur ir iš ko privalo būti gaminami. Visi, išskyrus degtinę.

Europos Sąjungoje daugiausia degtinės pagaminančios šalys (Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Suomija ir švedija) prieš 2 metus reikalavo, kad būtų pakeistas ES alkoholinių gėrimų ženklinimo reglamentas. Tuomet siūlyta „Vodka“ (lietuviškai – degtine) vadinti tik iš grūdų ir bulvių varytą gėrimą. Reikalavimas nebuvo patenkintas, tad degtine vadinami iš bet kokios žaliavos ratifikuoto spirito pagaminti stiprieji gėrimai. Vienintelė sąlyga – ne iš grūdų ar bulvių pagamintos degtinės etiketėje privaloma nurodyti žaliavą (pvz., vynuogių išspaudų degtinė).

Tiksliausiai sudėlioti degtinę į „lentynėles“ būtų galima geografiškai – pagal teritoriją, kurioje ji gaminama, ir iš kur toks gamybos būdas kilęs. Tačiau tam trūksta istorinių dokumentų, kuriais remdamiesi istorikai ir degtinės ekspertai galėtų imtis šio milžiniško darbo. Kita galimybė – degtinę sugrupuoti pagal tai, iš ko ji gaminama. Atrodo, tai padaryti lengva, nes, tarkime, visų rūšių bulvių degtinės skonis panašus, tačiau kalbant apie grūdinę iškyla problema – ji nevienoda, vadinasi, tai pačiai grupei priskirti negalima, tad šis būdas taip pat netikslus.

Galiausiai degtinę galima suskirstyti pagal skonį. Suomių degtindarys Markku Raittinenas teigia, kad taip būtų tiksliausia, tad Suomijos degustatoriai visų rūšių degtinę bando skirstyti į 3 skirtingas kategorijas – A, B, C.

A kategorijos, pasak Markku Raittineno, galėtų būti rusiško stiliaus degtinė. Pagrindinės šios kategorijos savybės – aromatingas, gėlių, medicininis, pikantiškas ir vaisinis skonis. B kategorijos degtinė – kvietinio, grūdinio, salyklinio, stipraus, vanilinio skonio. C kategorijos – sausa, tyra, lengva, švelni ir gaivi. Tačiau šių kategorijų degtinės kokybė niekuo nesiskiria, tad, jei ir būtų įvesta tarptautinė sistema, kad kiekvienos degtinės etiketėje gamintojas nurodytų vieną iš šių trijų kategorijų, vartotojui vis vien neliktų aišku, kuri geresnė už kitas.

Rūšiuoti šį spiritinį gėrimą atsižvelgiant į kainą taip pat netikslu, nes kartais kur kas pigesnė degtinė iš Rusijos žymiai kokybiškesnė už kelissyk brangesnę iš JAV ar kitų vietų. Tad norėdami išsirinkti tinkamiausią turime tapti šiokiais tokiais degustatoriais.

Pabūkime žinovais

Įpilkime apie 30 ml mėgstamos grynos degtinės į švarią ir permatomą (geriausia – tulpės formos) stiklinę. Nesvarbu, iš ko degtinė pagaminta, ji turi būti skaidri, švari ir be pašalinių dalelių. Jei stiklinėje nematyti nuosėdų, jūsų mėgstama degtinė išlaikė pirmąjį kokybės testą. Kita lengvai nustatoma savybė – degtinės tąsumas. šiek tiek paverskite stiklinę ir keletą sekundžių palaikykite. Jeigu skystis nuo stiklinės sienelės, atvertus ją į pradinę poziciją, subėga lėtai ir dar ilgai matyti likusi „bangelė“ (daugiau nei 10 sek.), gali būti, kad į degtinę pridėta cukraus, kuris užgožia visus ne itin malonius prasto spirito kvapus. Kad nebūtų apgaudinėjami vartotojai, toks gėrimas turėtų būti pavadintas cukrumi aromatizuota degtine. Aliejingumo šiam gėrimui prideda ir sunkieji fuzel alkoholiai, suteikiantis įvairaus aromato (itin aromatingas yra konjakas). Tad, jei degtinė turi viskio, brendžio ar kitų gėrimų ypatybių, ji yra ne gryna.

„Tikra degtinė turi turėti aromatą be kvapo“, – teigia gėrimų žinovas Dominykas Velička. Jeigu degtinė kuo nors kvepia, ji nekokybiška. Visus papildomus kvapus ir aromatus suteikia sudedamosios dalys, kurių grynoje degtinėje neturėtų būti. „Tačiau spiritą atskiedus vandeniu degtinės negausi – tai ir bus skiestas spiritas“, – teigia pašnekovas. Kokybiškas ratifikuotas spiritas neturi kvapo – kuo jis švaresnis, tuo mažiau aromatinių junginių. „Degtinė taip pat negali kvepėti, bet turi dvelkti subtiliu, maloniu aromatu, o koks jis yra – niekas nesugeba aprašyti“, – teigia Dominykas Velička. Jei tik pajuntamas aiškus papildomas aromatas – juodųjų serbentų, mėtų ar citrinų, vadinasi, tai aromatizuotas spiritinis gėrimas, o ne tikra degtinė.

„Grynos degtinės sudėtyje yra apie 20–30 aromatinių junginių, o konjako – apie 300–400, kurie ir suteikia ypatingą kvapą ir sudėtingas skonio savybes. Degtinėje to kaip tik negali būti – visų pašalinių kvapų privalu atsikratyti“, – atskleidžia Dominykas Velička.

Ar jūsų mėgstama degtinė pasižymi šiomis subtiliomis savybėms?

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Degtinės tipai

Degtinė gali būti gryna arba aromatizuota. Paprastai labiau vertinama gryna, tikra degtinė, nes aromatus pirmieji pradėjo naudoti apsukrūs verslininkai – taip bandė paslėpti dėl prastos kokybės spirito juntamą šalutinį skonį ir kvapą. Dabar aromatizuota degtinė tampa vis populiaresnė, kokybė nebūtinai prastesnė nei grynos, o kiekvienas degtindarys didžiuojasi savo ypatingu, slaptu receptu. Keletas populiariausių aromatizuotų degtinių:

  • „Kubanskaya“ – degtinė, pagardinta džiovintų citrinų ir apelsinų žievelių užpilu.
  • „Limonnaya“ – citrinomis pagardinta degtinė. Dėl skonio paprastai dar pridedama šiek tiek cukraus.
  • „Okhotnichya“ – degtinė, pagardinta imbiero, gvazdikėlių, citrinų žievės, kavos, anyžių ir kitų vaistinių augalų bei prieskonių mišiniu.
  • „Pertsovka“ – aštri degtinė, pagardinta juodųjų pipirų grūdeliais ir raudona aitriąja paprika.
  • „Starka“ – viena seniausių žinomų aromatizuotų degtinių, į kurią kartais įdedama nedaug obelų lapų ir liepžiedžių. Skoniui pagerinti retkarčiais naudojamos ąžuolinės statinės, kuriose buvo brandintas vynas, alus ar konjakas.
  • „Zubrovka“ – degtinė, pagardinta Bafalo žolės aromatu.

Šiuo metu taip pat labai populiari tradiciniu būdu gaminama gryna degtinė su kurios nors vienos rūšies vaisiaus aromatu – serbentų, apelsinų ir pan. Tokia degtinė plačiai vartojama kokteiliams gaminti.

Degtinė – lietuvių gėrimas?

Tiksliai atsekti degtinės (ir jos pavadinimo) kilmės neįmanoma, bet greičiausiai ji kilusi javų gausiame regione, apimančiame Lenkiją, Baltarusiją, Lietuvą, Ukrainą ir vakarinę Rusiją. Degtinė turi savo senas tradicijas ir Skandinavijoje. Visos minėtos šalys bando įrodyti, kad šio gėrimo išradėjų titulas turi būti įteiktas būtent joms. Lietuvoje taip pat yra žmonių, bandančių įrodyti lietuviškas degtinės kilmės šaknis.

„Lietuviams reikėtų pamiršti norą įsipaišyti į šio gėrimo išradėjų gretas, – teigia gėrimų ekspertas Dominykas Velička. – Degtinė galėjo atsirasti tik toje valstybėje, kurioje ilgą laiką buvo grūdų perteklius.“ Apie XIV a. javai auginti visų pirma tam, kad visuomenė nebadautų ir turėtų užtektinai duonos. „Grūdų perteklius buvo skiriamas kariuomenei išlaikyti, o likę – degtinei gaminti. Lietuvoje niekada nebuvo grūdų atsargų“, – teigia pašnekovas. XIV a. javų pertekliumi išsiskyrė Rusija. To priežastis – daug derlingos žemės ir įvesta trilaukės žemdirbystės sistema.

1386 m. Lietuva priėmė krikštą. „Tokiai valstybei degtinė nereikalinga“, – sako Dominykas Velička. Katalikiškai bendruomenei svarbiau turėti pakankamai vyno, tad visa to meto politika nukreipta į šį gėrimą – buvo skatinama vyno kultūra dvaruose ir atliekant bažnytines apeigas, o degtinė šiuo atžvilgiu neturėjo savo vietos.

„Be to, degtinė galėjo atsirasti tik ten, kur išplėtota geležies pramonė“, – užtikrina pašnekovas. Degtinei gaminti reikalingi dideli geležiniai indai – katilai, distiliavimo aparatai ir pan. Seniau plakto vario katilai naudoti tik vyno ir brendžio pramonėje, nes juos buvo labai brangu pagaminti – reikėjo iškalti rankomis. Lietuva daug geležies išteklių neturėjo, o kaimyninėje Rusijoje šio metalo buvo randama kur kas didesni klodai, steigiamos geležies apdirbimo gamyklos.

Latvijoje taip pat nebuvo tinkamų sąlygų atsirasti degtinės pramonei, nes nuo Kalavijuočių ordino laikų latvių miestai buvo vokiškos kultūros pasekėjai, o šios šalies gėrimų kultūra glaudžiai susijusi su alaus gamyba, todėl Latvijoje nuo seno gaminamas puikus vokiškos kokybės alus, o degtinės pramonė šio gėrimo atsiradimo priešaušryje (XIV–XV a.), kaip ir Lietuvoje, nebuvo išplėtota.

JAV taip pat gviešiasi degtinės išradėjų titulo, nes didžiausios degtinės gamintojos carinėje Rusijoje „Smirnoff“ įkūrėjas emigravo į JAV, kur pradėjo gaminti šį gėrimą pagal savo sukurtą originalią receptūrą. Tačiau degtinė JAV rinkoje atsirado ne iš karto: šioje šalyje buvo gaminamas ir plačiai vartojamas viskis. Galiausiai degtinė JAV buvo pavadinta „baltuoju viskiu“ – tik tuomet vartotojams pasidarė aišku, koks tai gėrimas.

Nepaisant didelių ginčų ir bandymų įrodyti degtinės kilmę, šio gėrimo išradėjas greičiausiai visuomet liks istorijos šešėlyje.

©Geras skonis