Dėmesingas valgymas: stipresnis ryšys su savo kūnu ir autentiška valgymo patirtis

Ankstesniame tekste pristačiau dėmesingo valgymo koncepciją bei du pirmuosius jo principus: pagarbą savo alkiui bei dėmesį sotumo jausmui. Šiame tekste aprašomi kiti reikšmingi dėmesingo valgymo dėmenys: susitelkimas, pojūčių svarba ir sąmoningas maisto pasirinkimas.

Susitelkimas

Kaip jau minėjau teksto pradžioje, esame visuomenė, kurioje ypač vertinamas veiklumas. Nenuostabu, kad, užuot darę vieną dalyką vienu metu, mes įpratome vienu metu vykdyti dvi ar daugiau užduočių. Tapome taupūs, gal net godūs laiko atžvilgiu. Kombinuojame ne tik darbus, bet ir laisvalaikio veiklas: vaikščiodami klausome tinklalaidžių, vairuodami kalbame telefonu, parduotuvės kasoje skaitome naujienas.

Moksliniai tyrimai duoda pagrindo manyti, kad vadinamas multitaskinimas mūsų efektyvumo darbe nedidina, o kaip gi yra su valgymu? Ar maistas paraleliai užsiimant kitomis veiklomis  pamaitina? Įtariu, kad remdamiesi asmenine patirtimi galite atsakyti į šį klausimą. Žiūrint serialą ar naršant telefone maistas praranda savo išvaizdą, kvapą, skonį, apimtį. Mes savo ruožtu prarandame malonumą ir, dažnu atveju, saiką. Įrodyta, jog valgydami nedėmesingai mes esame linkę suvartoti daugiau maisto. Tai aiškinama dvejopai: fiziologiškai ir psichologiškai. Valgant nesusitelkus smegenys nesupranta, kad laikas „paleisti“ virškinimo sistemą, todėl maistas nėra kaip reikiant virškinamas, to pasekoje iš jo pasisaviname mažiau maistinių medžiagų. Taigi, kūnui reikia daugiau maisto jo poreikiams patenkinti. Psichologinis mechanizmas panašus: valgydami išsiblaškę nepatiriame valgymo malonumo, todėl net ir pavalgę jaučiamės ne iki galo patenkinti, kas dažnai baigiasi porcijos kartojimu ar deserto paieškomis.

Kas padeda susitelkti į maistą? Pirmiausia, stimulų sumažinimas. Televizorius ar kompiuterio ekranas turėtų būti išjungti, telefonas – toliau nuo valgomojo stalo. Ypač nuobodžiaujantiems valgio metu siūlau pradėti nuo valgymo su įjungta radijo laida ar ramia, negarsia muzika. Smalsesniems rekomenduoju pamėginti valgymą tyloje, be kompanijos. Žinoma, tokia ramybė ne visada prieinama, bet čia kalba ir neina apie kraštutinumus. Dėmesingas valgymas nėra prievolė, tai veikiau galimybė valgyti kitaip nei esame pratę. Kiekvienas kviečiamas integruoti šią praktiką į savo dienotvarkę pagal turimas galimybes ir norą.

Pojūčių svarba

Jau trumpai užsiminiau apie juslines maisto savybes: skonį, kvapą, išvaizdą. Kiek rečiau minimos, bet ne mažiau realios charakteristikos: temperatūra, tekstūra ir netgi garsas. Ar kada esate bandę išgirsti savo maistą? Skamba juokingai, tačiau būtent tai kviečia padaryti dėmesingo įsisąmoninimo praktika. Maistą mes galime patirti ne tik per skonio receptorius, bet per visas turimas jusles. Būtent todėl gastronomijos pasaulyje atsiranda mums neįprastų degustacijų: tamsoje, tyloje ir pan. Sumažinus stimuliacijos (pvz., visiškai eliminavus šviesą) esame priversti pasitelkti kitas, mažiau įprastas jusles. Valgyti bulvių piurė tamsoje – viena įdomiausių mano turėtų valgymo patirčių. Aklinoje tamsoje ją teko kabinti ne tik įrankiais, bet ir rankomis. Galbūt skamba keistai ar netgi nepriimtinai, tačiau čia ir slypi naujo patyrimo magija.

Juslių įdarbinimas valgymo metu ne tik atneša naujų patirčių, bet ir siunčia daugiau sensorinės informacijos į smegenis. Ji reikalinga jau anksčiau minėtam smegenų ir virškinamojo trakto bendradarbiavimui. Gerai informuotos smegenys siunčia signalus į kūną ir šitaip parengia jį efektyviam virškinimui. Šitokiu būdu iš maisto pasisaviname daugiau mums reikalingų maistinių medžiagų.

Sąmoningas maisto pasirinkimas

Labai mėgstu dviejų dietologių, intuityvaus valgymo pionierių E. Resch ir E. Tribole sumanytą terminą „apsišvietęs hedonistas“. Tai toks valgytojas, kuris suderina žinias apie mitybą su malonumu. Valgyti subalansuotai ir maistingai yra svarbu, tačiau ne mažiau svarbu yra mėgautis maistu. Pačiomis geriausiomis maistinėmis savybėmis pasižymintis produktas neatneš daug naudos, jeigu valgysime be malonumo („neskanu, bet reikia“). Yra įdomių tyrimų, atskleidžiančių, kad labiausiai maistu susirūpinusi tauta yra amerikiečiai, tačiau jie yra ir mažiausiai juo besimėgaujantys. Tuo tarpu prancūzai – puikus pavyzdys, kaip nuoširdžiai galima džiaugtis valgymu. Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau būtent hedonizmas valgant eina koja kojon su saiku ir balansu. Kodėl? Nes hedonizmo esmė – visapusiškai gera savijauta, o geriausiai jaučiamės valgydami ne per daug, ne per mažai ir įvairiai. Be to, atradę viduriuką tarp „maistinga“ ir „skanu“ ugdome tvarius valgymo įpročius, mat tokioje mityboje nėra kraštutinumų, išnyksta „galima“ ir „negalima“, retėja badavimo ir persivalgymo epizodai. Lieka tik atidumas savo reikmėms čia ir dabar.

***

Šiame tekste trumpai aptariau keletą svarbesnių dėmesingo valgymo principų. Vis tik, dėmesingo įsisąmoninimo grožis slypi jo praktiniame taikyme. Ši praktika nėra tiesioginis kelias į pasitenkinimą ar tobulėjimą, o veikiau būdas pažinti save geriau. Kaip taikliai sako J. Kabat-Zinn: „Dėmesingas įsisąmoninimas nėra priemonė, padedanti sukelti pageidaujamus pojūčius. Jis leidžia jausti tai, ką jaučiate.“ Tad kviečiu įsiklausyti į savo kūną ir išgyventi valgymo patirtį naujai, savaip.