Cameron Diaz, Cara Delevingne, Demi Moore ir kitas kino žvaigždes galima sutikti vaikščiojančias po Tulumo (Meksika) kreminius paplūdimius tarp palmių, aplipusių prinokusiais kokosais, ir tingių pelikanų, ieškančių jūros mėlyje sultingos žuvies. Atostogaujančius Jukatano pusiasalyje užburia povandeninis nardymas, majų piramidės, įspūdingos cenotes – olose atsivėrę vandens telkiniai, iki nenusakomo skaidrumo apgaubti paslaptingų saulės spindulių… Tačiau šį kartą pasakosiu ne apie tai, o apie Carretera Tulum Boca Paila – paplūdimio gatvelę, įsispraudusią tarp džiunglių ir Karibų jūros pakrantės. Pasukame į ją vakarėjant ir apima keistas jausmas – tarsi džiunglėse būtume radę romantišką gurmanų vietą, nubarstytą restoranų perliukais.

Ryškiausia šio džiunglių tako žvaigždė – „Hartwood“, neturintis nei sienų, nei elektros. Apie jį jau sklando legendos. Šį restoraną minėjau pristatydama meksikiečių virtuvę (žurnalas „Geras skonis“, 2014 m. žiemos numeris), tad tik trumpai priminsiu. Restoranų savininkai – amerikiečių pora – šefas Erikas Werneris ir jo žmona Mya Henry – niujorkiečiai, persikėlę gyventi į Tulumą ir įgyvendinę drąsią mintį – sukurti valgymo rojų vidury džiunglių, tarp šakomis susipynusių medžių, besirangančių gyvačių ir kitos aplink zujančios vietinės faunos. Bulvės, avokadai, žemės riešutai, papajos, gvajavos, mangai, kokosai, bananai ir kitos patiekalų sudedamosios dalys čia atkeliauja tiesiai iš milpa, t. y. iš kaimiško organinio ūkio, esančio šalia Tulumo. Žuvis – šviežutėlė, žeberklais sugauta Karibų jūroje. Patiekalai kepami tik rankomis sumeistrautame lauko židinyje. Aplink jį išsidėstę ir visi staliukai, naktimis skęstantys fakelų šviesose. Viskas alsuoja laukine elegancija.

Ryškiausia šio džiunglių tako žvaigždė – „Hartwood“, neturintis nei sienų, nei elektros.

Valgiaraštis kiekvieną vakarą keičiasi priklausomai nuo turimų šviežių produktų. Aistringasis virtuvės šefas gamina spalvingas jicama (meksikietiškos ropės) salotas su mėtų kremu, tuno ceviche su rubino spalvos tigrinėmis krevetėmis, marinuotomis piene, keptas gruperių žuvų „apykakles“… Vienas garsiausių pasaulio šefų, René Redzepi, apibūdino šį restoraną kaip svajonių vietą. Negaliu ginčytis. Prieš metus Eriko Wernerio ir jo žmonos Mya Henry patirtis sugulė receptais į knygą „Hartvudas: ryškūs, laukiniai skoniai iš Jukatano pakraščio“ (angl. „Hartwood: Bright, Wild Flavors from the Edge of the Yucatán“). Daugybė pasaulyje žinomų gastronomijos žurnalų ją pripažino geriausia ir gražiausia metų valgio gaminimo knyga.

Keliaujame siauru Carretera Tulum Boca Paila vieškeliu toliau. Tarp susivijusių medžių tarsi sutūpę restoranėliai ir viešbutukai, o kelios palapinių stovyklavietės primena, jog tai ir vienos mėgstamiausių hipių poilsio stotelių. Visai netoliese jaukiai švieselėmis spingčioja argentinietiškų kepsnių restoranėlis „Casa Banana“. Jo įkūrėjai Santiago Levy ir Danielis Navazzotti siūlo paskanauti po žvaigždėtu dangum ant milžiniško grilio čirškinamų patiekalų, pavyzdžiui, romštekso su keliais kaušeliais kokosų ledų…

Dairomės toliau. „La Zebra“ įsikūrusi laukinėje Karibų pakrantės pusėje, tad restorano staleliai sustatyti tiesiai prie ošiančios jūros. Čia šefo Eleazaro Bonillos karalija. Traškios aštuonkojų salotos patiekiamos su burnoje tirpstančia chicharrón (kepintos kiaulienos odelės, ir kas galėtų pagalvoti, jog tai fantastiškai dera!), sultingais pomidorais, įvairiomis daržovėmis, mėsingų avokadų putėsiais ir aioli padažu (česnakai, alyvuogių aliejus, kiaušinio trynys ir citrinų sultys) su chipotle aitriųjų paprikų dvelksmu. Kol laukiame patiekalo, skanaujame trijų skirtingų padažų su kukurūzų skrebučiais. Tai alyvuogių aliejus su pakepintomis aitriosiomis paprikomis, habanero aitriosios paprikos, trintos su šviežiais raudonaisiais pomidorais, ir habanero paprikos, skęstančios žaliųjų pomidoriukų (tomatillos) piurė. Mažytis atradimas – ant skrebučio užlašinus padažo ir užbėrus stambios druskos kristalų, prasiskleidžia skonių atspalviai.

Čia populiaru apsistoti ekologiniuose viešbutukuose, kuriuose nėra nei interneto, nei TV, nei telefono, o žvakių šviesa tik jaukiai apgaubia kambario be sienų kontūrus.

Negaliu sustoti triauškusi paprastų meksikietiškų užkandėlių… Kiekvieną dieną restorane siūloma ragauti ką tik pagautos žuvies. Šįsyk ji pagardinta aštriu kalendrų padažu, kokosais kvepiančiais ryžiais, kepintais chaya (panašu į špinatus) lapeliais ir žaliųjų žirnelių kremu. Šiame atokiame pasaulio kampelyje darbuojasi fantastiški kulinarijos meistrai! Jie mums papasakoja ir apie kitą galimybę – degustacinę vakarienę prie virtuvės meistro stalo. Ją sudaro 8, 10 ar 12 meksikietiškų receptų, derinamų su specialiai paruoštais šefo kokteiliais, vietiniu alumi ar rinktiniu vynu.

Atskirame jaukiame kambarėlyje, šalia restorano virtuvės, įsitaisę svečiai skanauja patiekiamų gardėsių, šnekasi su virėjais ir stebi, kaip jie gamina ypatingosios vakarienės patiekalus. Bangos teliuškuoja ramybę… Ir atrodo, kad šiame pasaulyje niekada nereikia skubėti… Beje, čia populiaru apsistoti ekologiniuose viešbutukuose, kuriuose nėra nei interneto, nei TV, nei telefono, o žvakių šviesa tik jaukiai apgaubia kambario be sienų kontūrus. Miegas po atviru dangumi lovose, pridengtose apsauginėmis užuolaidėlėmis, saugančiomis nuo vabzdžių, panyrant į šalia banguojančios jūros ošimą, dar labiau sustiprina natūralų pusryčių skonį… Prie staliuko laukinėse džiunglėse.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Jolanta Vitkutė

Jolanta Vitkutė

Žurnalistė, besidominti gastronomijos, kelionių temomis. Su žurnalu “Geras skonis” bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį. Šiuo metu gyvena Meksikoje.