Flamingų pakerėti…

Kaip kažkas yra pasakęs, tūkstančių kilometrų kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnelio. Ir tie kelionės žingsneliai išgriebia mus iš kasdienybės, pripildo jausmų, netikėtų potyrių ir patirties. Palieka šūsnis prisiminimų. Sustiprina laimės pojūtį.

Šįsyk žvalgydamiesi po Meksiką, apsistojame Meridoje (Mérida), didžiausiame Jukatano pusiasalio mieste ir Jukatano valstijos sostinėje. Tačiau jausmas toks, jog esu jaukiame saugiame miestelyje, kur vakarais nuolat skamba gatvės muzika ir serenados, praeiviai šoka kartu su muzikantais, pusryčiams kavinukės siūlo huevos motuleños (saule žėrintys kiaušiniai, gardinti pomidorų padažu ir kepintais bananais), gatvėmis rieda žirgais pakinkytos karietos, atokiau įsikūręs majų muziejus (Gran Museo del Mundo Maya), pasigrožėti istorinių namų architektūra kviečia grakšti Paseo de Montejo alėja… Ir vos už pusantros valandos kelio, iš vienos pusės – flamingų pamėgtos vietos, didžiuliai paplūdimiai, iš kitos – Ruta Puuc, majų piramidžių kelias.

Numintais majų keliais…

Keliaujame pas majus, į Uxmal piramides, UNESCO pasaulio paveldo vietą. Puuc architektūros stiliaus pastatai papuošti rūpestingai išpjautais akmenimis, įmūrytais į betoninį pagrindą. Iš stačiakampių blokų suręsta žemesnioji statinių dalis primena plokščią paviršių, o viršus gausiai papuoštas sudėtingomis akmeninėmis mozaikomis, su dažnai pasikartojančiais geometriniais elementais ir vaizdingomis skulptūromis. Kaukės ilga nosimi (manoma, jog tai gali būti majų lietaus dievas Čakas) surastos ant daugelio Puuc pastatų.

Karšta. Virš + 30 °C karščio. Bet norisi apžiūrėti kiekvieną Ušmalio (Uxmal), buvusio majų miesto (VI–X a.), detalę – iškaltas paukščių formas, saulės simbolius, įvairiausius ornamentus. Vaikščiodami kadaise numintais majų takais, bandome sudėlioti istorijų dėlionę. Didinga Kerėtojų piramidė (Pirámide del Adivino) išsiskiria apvaliais kampais. Pasižiūriu aukštyn, net galva apsvaigsta.  Oho, kaip aukštai! „Uxmal“ majų kalba reiškia „triskart statyta“, taigi nenuostabu, kad statinio tekstūra susideda iš kelių sluoksnių. Tačiau legendos byloja ką kita. Anot jų, kerėtojas nykštukas, užaugintas burtininkės kiaušinyje, pastatė šią milžinišką piramidę per vieną naktį. Klaidžiojom po piramidžių griuvėsius visą dieną, apžiūrinėdami ir vėžlių namą su aplink išskaptuotomis vėžlių figūrėlėm, ir kvadratinę „Moterų vienuolyno“ piramidę, ir vadinamąjį balandžių pastatą, kurio fasadas su daugybe kiaurymių tarsi primena karvelidę. Ir tai tik dalis Ruta Puuc kelio.

Jūrų gėrybių restoranėliai ir kokosų desertai

Kitą dieną apsilankome Progreso miestelyje, esančiame netoli Meridos, prie Meksikos golfo krantų, ir garsėjančiame didžiuliais paplūdimiais ir jūrų gėrybių restoranėliais. Viename iš jų prisėdame. „Flamingos“. Už atvirų langų klykauja žuvėdros, šiltas vėjas kedena palmių lapus ir drumsčia vandenyną. Ant geltonų sienų kaba didžiulis paveikslas su žaismingais flamingais, o staliukai uždengti raudonų, žalių, geltonų ir mėlynų derinių staltiesėmis. Šefas vaišina komplimentu – žuvies sevičė (ceviche), moliūgų sėklų užtepėlė, jicama (meksikietiška ropė) juostelės su citrinų sultimis ir druska. Vėliau ant stalo keliauja ypatingoji krevečių ir aštuonkojų sevičė, šviežia žuvis, kepta bananų lapuose, o šalia patiekiamos šiltutės tortilijos, citrinų skiltelės (be kurių čia beveik neįsivaizduojamas valgis) ir aštrus habanero aitriųjų paprikų padažas. Desertui – cukruoti bananai, apibarstyti cinamonu, paskęsta jaukiose liepsnelėse.

O netoliese – ir flamingų pamėgta vieta, juokauju, jog primena mūsų Neringą, mat ją skalauja iš abiejų pusių vanduo – Meksikos golfo srovės ir marios. Šalia kelio, prie Uaymitún, įrengtas specialus medinis bokštelis, nuo kurio galima pasižvalgyti. Mus pasitinka vienišas flamingas, tarsi įrodymas, kad jų čia tikrai būna. Tarytum upių valdovas traukia iš gelmių maistą ir į mus nekreipia nė mažiausio dėmesio. Kitus jo draugus – ryškiaspalvius flamingus sutinkame pakeliui į Telčak (Telchac) kaimelį. Netoli nuo kelio, tačiau neprieinamoje vietoje, jie šildosi saulės atokaitoje.

Vietiniai sako, jog Telčak pajūrio kaimelyje – patys skaniausi kokosų desertai. Užsukame į saldumynų krautuvėlę ir prisikrauname maišelį skanėstų. Tai mūsų užkandis – įvairiausi burnoje tirpstantys sausainukai su šviežių kokosų gabalėliais. Grįždami sutemų keliu atgalios į Meridą, nusprendžiame, kad vietiniai teisūs, šių desertų išties verta paragauti.

Valtele per ramybės salas

Dar viena diena skirta Selestūno (Celestún) kaimeliui (esančiame Selestūno upės biosferos draustinyje), nuo kurio krantų kartu su gidu plaukiant valtimi taip pat galima pasiekti flamingų pamėgtas vietas (išplaukiama iš dviejų vietų –  nuo Meksikos golfo krantų paplūdimio ir nuo upės pusės). Taigi pliuškename valtele per mirguliuojančią ramybę. Mūsų gidas stabteli ir galvos linktelėjimu parodo snaudžiantį krokodilą. Niekada nebūčiau pastebėjus: atrodė kaip plūduriuojantis rąstas. Tačiau atidžiau įsižiūrėję pastebime ir pražiotus krokodilo nasrus, ir primerktas žaliauodegio akis. Paliekame jį snaudžiantį ir iriamės toliau.

Įsukame į keistais krūmokšniais apaugusį upės taką. Mūsų laivelis vos įtelpa. Man atrodo, jog ši tikrovė nereali. Tokius vaizdus esu mačiusi tik per TV kelionių kanalą. Tad norisi apsižnaibyti, ar nemiegu. Iš žaliojo upės tako prasmunkame į erdves, kuriose karaliauja flamingai. Tingiai dėlioja kojas, panyra snapais į vandenį, užkandžiauja dumbliais ir mažytėlėmis krevetėmis. Kiti, pasikišę galvą po sparnu, nejudėdami stūkso ant vienos kojos. Tai miegantys flamingai. Tarp rožinių sparnuočių pasirodo pora visiškai baltų. „Jie atskrido iš Kanados, – sako mūsų laivelio vairininkas. Sūpuojamės valtelėj, visais savo plaučiais gerdami nenusakomą ramybę.

Vėliau iriamės pažiūrėti vaiduokliškų medžių apsupto vandens šaltinio. Jis trykšta tiesiai į upę. Šalia šaltinio sumeistrautas medinis takas. Prie jo paliekame valtį ir nusprendžiame pakeliauti aplink, pamiklinti kojas. Be to, čia, laikantis už virvės, galima šokti į upę ir išsimaudyti. Bet šiandien gidas mums pataria nerizikuoti, nes ryte netoliese buvo pastebėtas krokodilas. O vanduo tamsus, tikrai nepermatomas, jame nieko negali įžiūrėti, tik išsikerojusius medžių šaknų atspindžius. Tas aplink išsiraizgiusias šaknis pamėgo termitai, kurių didžiuliai, tiesiog ant augalų sulipdyti namai, primena siurrealistinį peizažą. Sugrįžę į krantą, užsukame į Selestūno kaimelio paplūdimį. Jame randame restoranėlį. Jūrų gėrybių lėkštes nuspalvina saulėlydis…

©Žurnalas „Geras Skonis“