• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Meksika. Visa persmelkta pojūčių. Ar gerčiau cinamonu kvepiančią kavą, ar mėgaučiausi jogurto kąsneliuose sukritusių mangų vaisių saldumu, ar aplaižydama pirštus spausčiau citrinos sultis į garuojantį sultinį… Kiekvieną rytą dirstelėjusi pro savo namų langus tarsi pajuntu lėtai srūvantį grožį… Apelsinmedžiuose čiulba paukščiai, rūkuose skendi miegantys vulkanai ir pirmieji saulės spinduliai glosto bundančius gėlių žiedus… Kai prieš dešimtmetį pamačiau filmą „Frida“ (2002 m., vaid. Salma Hayek), ši aistringa menininkė mane užbūrė. Todėl nenuostabu, jog apsigyvenusi Meksike džiaugiausi kaip vaikas, galėdama aplankyti jos „mėlynąjį namą“, kuriame ji tapė įspūdinguosius savo paveikslus, ir tarsi pasiklysti jos aistringos meilės Diego Riverai labirintuose…

Prisipirkau galybę knygų apie Fridą (1907–1954) su jos hipnotizuojančiais autoportretais ir spalvingais natiurmortais, aprašančių skausmingą gyvenimo istoriją ir kūrybos atradimus, keliones į Detroitą, Niujorką ir Paryžių, draugystę su legendine siurrealiste Eleonora Carrington… Ir, prisipažinsiu, nustebau, perskaičiusi, jog ši egzotiška moteris buvo įsimylėjusi maistą tiek pat, kiek ir tapybą. Šiandien užverčiau paskutinį nuostabiai iliustruotos knygos „Frida’s Fiestas: recipes and reminiscences of life with Frida Kahlo“ (liet. „Fridos fiestos: gyvenimo su Frida Kahlo receptai ir prisiminimai“ (Clarkson Potter, 2002) puslapį, ir noriu su jumis pasidalinti įspūdžiais.

Skanių prisiminimų knyga

Ši knyga – tai žavūs prisiminimai apie drauge su šeima praleistą laiką, parašyti žurnalistės Marie-Pierre Colle ir Guadalupe Riveros, kuri yra Diego Riveros dukra iš pirmosios santuokos. Šiuo metu Meksikoje gyvenanti energinga devyniasdešimtmetė spaudai ruošia leidinį vaikams su savo tėvo iliustracijomis. „Fridos fiestose“ ji prisimena laiką, praleistą „mėlynajame name“ sykiu su tėvu ir jo žaviąja žmona Frida, kuri išmokė į patiekalus žvelgti lyg į spalvingus paveikslus.

Ši užkrečianti valgių gaminimo knyga suskirstyta mėnesiais. Ji prasideda nuo rugpjūčio – Fridos ir Diego vestuvių meto, kai „Frida suprato, kad geras valgio gaminimas bus svarbi jos gyvenimo dalis, – rašo Guadalupe Rivera. – Maestro Riveros slogios nuotaikos išsisklaidydavo paragavus nepakartojamai skanių patiekalų, kurie paprastai ruošiami meksikietiškuose namuose, kaip antai baltieji ar šafrano ryžiai… įdarytos aitriosios paprikos su sultiniu ar Oachakos mole.“

Kiekvieno mėnesio švenčių valgiaraščiai, pateikti knygoje, tarsi atspindi bohemišką menininkės gyvenimą. Fridai, net ir mažiausia smulkmena buvo priežastis džiaugsmo puotai. Ši nuostabi meksikietiškos virtuvės eksperimentuotoja, apsirengusi spalvingomis Oachakos (Oaxaca) moterų stiliaus sukniomis (kuriomis šokiruodavo net Niujorko damas!), valandų valandas praleisdavo triukšmingose turgavietėse ieškodama puikiausių produktų ir meilės įkvėpta ruošė Riveros mėgstamus patiekalus. Ji kasdien išradingai patiekdavo vakarienę: nepamiršdavo savo ir Diego inicialais išgraviruotų stalo įrankių, išmargindavo visą erdvę žaviomis staltiesėlėmis, iškvėpindavo gėlių puokštėmis.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Smagi „Frida ir Diego“ instaliacija mėlynajame name atspindi Mirusiųjų dienos tradiciją Meksikoje

Jos ruošiamos tamales (kukurūzų pyragėliai) bananų lapuose, kvapnūs sirupe skendintys moliūgai, šviežių braškių atole, migdolų sausainukai, kepta vištiena, apipilta žemės riešutų padažu, kiaulienos troškinys, pagardintas pulque, kokosais įdarytos žaliosios citrinos, garuojanti austrių sriuba, cukinijų ir avokadų salotos, vyšniomis kimšti ananasai… džiugino ne tik šeimos narius, bet ir jų draugus – menininkus, politikus, verslininkus, kurie veik kasdien užklysdavo į svetinguosius Fridos ir Diego namus. Beje, kuriant emocingąjį filmą „Frida“, aktoriams taip pat buvo gaminamas maistas, naudojantis tikrais Kahlo receptais, aprašytais „Fridos fiestose“.

Kuo kvepėjo Fridos žiemos mėnesių stalas?

Gruodžio mėnuo apskritai buvo kupinas švenčių. Gruodžio 8 d. – Diego Riveros gimtadienis, gruodžio 12 – šv. Gvadalupės Mergelės, Meksikos globėjos diena, o nuo gruodžio 16 iki pat Kalėdų pasipildavo posados – tradiciniai kasvakariniai pokyliai su įvairiausiais ritualais, vienas įspūdingiausių – piñatų daužymas. Piñata – tai su fantastiška išmone dekoruotas molinis indas, pripildytas mažų žaislų ir saldainių. Pakabintas ant virvės mušamas medinėmis lazdomis tol, kol iš jo išbyra visos gėrybės. (Ir tai nėra lengva, pati išbandžiau, bet labai smagu). Žinoma, Frida niekada šių linksmybių nepraleisdavo. O gruodžio 24-oji – Noche Buena – iki šiol įprasta valgyti kalėdines salotas, gaminamas iš jicamas vaisių, apelsinų, burokėlių, arachių, skanintų druska, medumi ir pipirais ir guajolote, taip actekai vadino kalakutą, kuris kemšamas salierais, obuoliais, kriaušėmis ir graikiniais riešutais. Naujųjų metų vakarienė dažniausia patiekiama po vidurnakčio, o mušant laikrodžiui dvylika būtina suvalgyti dvylika vynuogių… ir būsi visus metus laimingas!

Čia šventės nesibaigia. Per Trijų karalių dieną iki šiol išlikusi tradicija su šeima arba draugais valgyti karaliaus pyragą – Rosca de Reyes – tai tarsi didžiulis sviestinės tešlos riestainis, gardintas cukruotais vaisiais ir aplietas cukraus glajumi. Kiekvienas laužia gabaliuką, ir tas, kuris savo riekelėje randa plastikinę figūrėlę, skelbiamas karaliumi. Po mėnesio, vasario 2 d., jis turi visiems surengti Día de la Candelaria (vidurys tarp žiemos saulėgrįžos ir pavasarinio lygiadienio, Meksikoje švenčiama kaip tamales valgymo diena). Kaip jau minėjau, tamales – tai pyragiukai iš kurūzų tešlos su įvairiausiais pikantiškais ir desertiniais įdarais, kepti bananų ar kukurūzų lapuose. Dažniausia užgeriami tradiciniu meksikietišku karštu atole – tirštu tarsi grietinėlė kukurūzų gėrimu, gardintas šokoladu, vaisiais, uogomis ar riešutais. Tikra palaima…

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Mėlynasis namas, kuriame Frida tapė įspūdinguosius savo paveikslus

Guadalupe Rivera prisimena, jog per tamalių dieną Frida svečius nustebino ne tik jau minėtais valgiais, bet ir pačios paruoštais desertais: migdoliniais pyragaičiais ir gaznates – susuktais tešlos liežuvėliais, gardintais cinamonu, įdarytais vanile kvepiančiu kremu. Du šių gardumynų padėklus ji įnešė vakarienės gale.

Žinoma, žiema, nors Meksike ji primena vasarą, kvepėjo karštojo šokolado gėrimu. Frida jį gamino labai paprastai. Užkaitindavo pieną su meksikietiško šokolado plytele, paskanindavo cukrumi ir cinamonu ir išpilstydavo, kol neataušo, į puodelius. Bėgsiu į virtuvę užsikaitinti keletą gurkšnelių…

Maisto žurnalistas Gregas Morago palygino Fridos Kahlo gyvenimo komponentus su tradicinio, neužmirštamai kvapnaus meksikietiško mole poblano padažo sudedamosiomis dalimis. Aitriosios paprikos tarsi simbolizuoja temperamentą ir skausmą, migdolai su moliūgų sėklomis – žemiškuosius norus, gvazdikėliai, cinamonas ir anyžių sėklos atspindi egzotiškąją, išdidžiąją pusę. Razinos, česnakai ir svogūnai – atkaklumo ir saldumo ženklai, o svaiginantis šokoladas – priklausomybių ir laviruojančios harmonijos atspindys. Ar kada susimąstėte, kuris patiekalas galėtų atspindėti jūsų gyvenimą?

©Žurnalas „Geras Skonis“

Jolanta Vitkutė
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jolanta Vitkutė

Žurnalistė, besidominti gastronomijos, kelionių temomis. Su žurnalu “Geras skonis” bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį. Šiuo metu gyvena Meksikoje.