Ko gero, kiekvienam iš mūsų yra tekę nusivilti mėgstamu patiekalu. Kiekvienas yra pajutęs skonių harmoniją, kai to visai nesitikėjo. Lygiai tas pats patiekalas per pusryčius gali suteikti palaimą, o vakarienės metu pasirodyti blankus ir visai nejaudinantis. Maisto sudedamosios dalys bei jų proporcijos yra svarbu, tačiau empiriškai įsitikiname, kad ne tik skonis lemia valgymo patirtį. Šis gana naujas požiūris į maistą ir valgymą vadinamas gastrofizika.

Gastrofizika yra tarpdisciplininis mokslas, apimantis gastronomiją ir psichologijos šaką psichofiziką. Šios srities mokslininkus domina, kokius fizinius pojūčius sukelia valgomas maistas ir kaip į juos reaguoja mūsų smegenys. Gastrofizikos terminą pirmasis pavartojo profesiorius Čarlzas Spensas. Jį bei kitus gastrofizikos tyrinėtojus įkvėpė neuromokslai, tačiau jiems svarbiausia yra natūraliomis, o ne laboratorinėmis sąlygomis valgantis žmogus. Gastrofizika tiria subjektyvų žmogaus santykį su maistu bei veiksnius, lemiančius jo pasirinkimus, susijusius su valgymu.

Sensoriniai žmogaus pojūčiai – priemonė suvokti aplinką bei su ja sėkmingai sąveikauti. Gastrofizikos tyrinėtojai tikina, jog valgymas yra viena stipriausius pojūčius sukeliančių veiklų. Valgydami mes juntame skonius ir tekstūras, uodžiame kvapus, matome spalvas bei formas, girdime aplinką, liečiame įrankius, indus ir patį maistą. Vieno pojūčio užtenka, kad susidaryume išnakstines nuostatas apie maistą. Pavyzdžiui, pamatę žalsvą bananą nesąmoningai padarome prielaidas apie jo kietumą bei rūgštesnį skonį, o ryškiai geltona banano žievė su rudais taškeliai nuteikia saldumui.

Inovatyvūs virtuvės meistrai pradeda bendradarbiauti su mokslininkais, kad jų restoranų svečiai įgytų kuo malonesnių potyrių. Yra apgalvojamos visos su valgymu susijusios detalės: meniu, staliukų išdėstymas, spalvos, apšvietimas, muzika, indai, įrankiai, aptarnavimas… Tokių restoranų tikslas – stimuliuoti svečio pojūčius ir suteikti jiems kompleksiškos patirties, nuo skonio iki emocijų. Pavyzdžiui, kai kuriuose restoranuose lankytojams valgant uždedamos ausinės, iš kurių sklinda jūros ošimas bei žuvėdrų klyksmai. Tai kelia įspūdį, kad valgomos jūros gėrybės buvo ką tik sužvejotos. Kitur svečiai prieš vakarienę yra prajuokinami, todėl jau pirmąjį patieklą pasitinka su puikia nuotaika. Nemažai restoranų žaidžia su šviesomis, muzika, garso efektais, kurie tampa neatskiriama maisto ragavimo dalimi.

Gastrofizika yra ne tik įdomi bei mažai tyrinėta, bet ir potencialiai naudinga sritis siekiant paskatinti vartotoją rinktis jam palankesnius produktus ir patiekalus jo psichologiškai „nenuskriaudžiant“. Vieno tyrimo metu profesorius Spensas įrodė, jog avietiniai ledai, valgomi iš baltos lėkštės, suvokiami kaip 15% saldesni nei skanaujant iš juodos. Kito tyrimo metu pastebėta, kad spalvotų saldainių dubenėlis yra ištuštinamas sparčiau nei vienspalvių. Tokie rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad pasitelkus gastrofizikos žinias galima pagerinti vartotojų valgymo patirtis išvengiant papildomo cukraus bei kitų kūnui nepalankių maisto priedų. Suteikus produktui malonaus traškumo, kremiškumo, spalvingumo ar sukūrus patrauklią pakuotę žmogaus pasimėgavimas maistu, tikėtina, nenukentės. Juk maistas – vienas didžiausių malonumų, o gastrofizika, panašu, yra kelias į kompromisą tarp „skaniau“ ir „sveikiau“.