• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

„Ši istorija prasideda prie vakarienės stalo, lėkštėje, pilnoje stebuklingų kvapų, skonių, emocijų ir prisiminimų. Tankiuose mūsų mažos šalies, vardu Lietuva, miškuose, plačiose pievose ir šaltuose upių mėliuose. Laukuose ir ežeruose. Nuo žemės iki dangaus. Laikais, kai mūsų gyvenimo istorijos buvo apjuostos persipynusių įvykių grandine: gamtos gimimu, brendimu, mirtimi, atgimimu. Kiekvienas iš mūsų esame šios pasakos dalis.“ Ištrauka iš knygos „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“

Taip restoranas „Sweet Root“ ima sekti savo pasaką knygoje „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“. Ši pasaka, kuri vos sutilpo į 360 puslapių, siekia grąžinti pagarbą lietuviškam stalui, o pirmiausia – lietuviškam ingredientui, nuo kurio viskas ir prasideda. „Pagarba produktui kyla tada, kai juo mėgaujamasi ir kai kitiems apie jį pasakojama su pasididžiavimu. Pavyzdžiui, italai puikiai moka pristatyti savo parmidžaną (Parmigiano-Reggiano), apie jo gamybą gali papasakoti kelios kartos ir ragauti atvykėliui jį paduoda su pasididžiavimu. Kuo lietuviškas varškės sūris prastesnis?“ – šypsodamasis retoriškai mūsų susitikimo pradžioje paklausia Sigitas Žemaitis, restorano „Sweet Root“ vadovas.

Jis kartu su dar dviem restorano įkūrėjais – Viliumi Žemaičiu ir Agne Marcinauskaite – bei virtuvės komanda jau trečius metus iš eilės „Sweet Root“ ne tik įgyvendina gastronomines idėjas, bet ir edukuoja – pirmiausia save, o tuomet ir svečius. Jie su malonumu kas vakarą savo lankytojams pasakoja apie kiekvieną patiekalo ingredientą ir jo kelią į lėkštę. Čia visuomet per žodžius bei maistą bandoma parodyti, kokia graži, įdomi ir ypatinga yra Lietuva bei jos herojai.

Dabar šios istorijos jau užrašytos ir užfiksuotos nuotraukose. Jos gali tapti puikiu priminimu sau apie savo krašto išskirtinumą, o galbūt perduotos iš kartos į kartą ar padovanotos svečiui iš užsienio.

Pasakos pradžia

Tokios knygos, kuri atskleistų lietuviškos gamtos ir jos teikiamo gėrio ant lietuviško stalo grožį bei unikalumą, labai trūko. „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“ tikslas – į kiekvieną lietuvių šeimą sugrąžinti pasididžiavimą tuo, ką turi ir valgo kasdien. Taigi dabar jau visiškai nenuostabu, kad šios knygos atsiradimu pasirūpino metų laikų įkvėptos vietinės virtuvės restoranas „Sweet Root“, kuris ir tapo istorijos pasakotoju.

„Esame dar ne tiek daug pabėgę nuo savęs. Praėjo vos 27 metai nuo Nepriklausomybės, kai po ilgos stagnacijos ėmėme bėgti bandydami išragauti kuo daugiau pasaulio. Tai labai natūralu. Tačiau, sprendžiant iš vyraujančių nuotaikų, egzotikos jau atsikandome ir pradedame ieškoti savo identiteto“, – svarsto S. Žemaitis.

Ši pasaka, kuri vos sutilpo į 360 puslapių, siekia grąžinti pagarbą lietuviškam stalui, o pirmiausia – lietuviškam ingredientui, nuo kurio viskas ir prasideda.

Knygoje jie pristato visai šalia randamus ingredientus, kurie ir tapo jos herojais. Pasakodamas apie leidinio esmę, Sigitas pateikia paprastą pavyzdį apie populiarųjį kaparėlį, taip mėgstamą skirtingose virtuvėse: „Kaparėlis yra toks pat produktas kaip ir, tarkime, lietuviškas agrastas. Tačiau apie pastarąjį niekas nekalba, o svarbiausia, kad mes patys apie jį nekalbame: nei apie jo skonines savybes, nei apie naudojimo galimybes, kurios atsiveria šią uogą parauginus ar kitaip fermentavus. Taigi pradėkime patys skleisti informaciją apie save, tada ir kiti pastebės ir natūraliai susidomės“, – teigia jis.

Verta pasididžiavimo

Sigitas ir pats pripažįsta, kad jo, kaip ir daugelio mūsų gyvenime, buvo etapas, kai buvo užvaldęs noras išbandyti vis kažką nauja. O maisto, kurį valgė vaikystėje, ilgą laiką netgi nevertino.

„Agurkas, padažytas į medų, mėlynės su pienu, rabarbaras, apvoliotas cukruje, – tai vaikystės skoniai, kurie iliustruoja tai, ką turime čia pat ir tai, kokie esame“, – pasakoja „Sweet Root“ vadovas.

Pasak restorano sekamos pasakos, būtent įpročiai kuria mūsų unikalumą. Graikas minėtą agurką merkia į graikišką jogurtą, italas vietoje agurko greičiausiai renkasi pomidorą, o lietuvis jį nardina į medų. Taigi kiekvieno savitumą lemia tai, kaip jis derina produktus.

Juolab kad daugelyje mūsų regiono šalių galima rasti tokių pat gamtos gėrybių kaip Lietuvoje, todėl skirtingi jų tarpusavio derinimo įpročiai labiausiai ir išskiria mus iš danų, estų ar suomių. Tokie deriniai kaip rauginti kopūstai su spanguolėmis, pomidorai su svogūnais ir grietine arba, tarkime, kriaušių ir bruknių uogienė yra verti pasididžiavimo.

„Mes neturime figų džemo, kurį italas su pasimėgavimu deda ant vietinio sūrio, tačiau nuo vaikystės prisimename baltą varškės sūrį su kriaušių ir bruknių uogiene“, – toliau pasakoja Sigitas.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jis primena, kad dažnai paklausti užsieniečio, kokiais savo šalies virtuvės patiekalais didžiuojamės, imame vardinti cepelinus, šakotį, tačiau patys tuo nelabai tikime ir dažniausiai jų net nevalgome arba skanaujame itin retai. Čia pat Sigitas pateikia pavyzdį, kaip svečiams iš Pietų Europos jis pasiūlė paragauti rauginto pieno ar švelniai rūkytos lydekos – tai juos stebino, nes nieko panašaus savo kraštuose jie nebuvo valgę.

„Taigi nereikia kaskart mojuoti šaltibarščių ar cepelinų vėliava, kai kalbame apie lietuvišką virtuvę. Pirmiausia patys turime susipažinti su viskuo, ką gali pasiūlyti mūsų gamta, tuomet atgims tikros emocijos ir apims tikras pasididžiavimas savo įpročiais, receptais, tradicijomis, kurios dabar šiek tiek primirštos. Tada ir užsienio svečias norės ragauti ir dalintis, nes matys, kad tai yra tikra ir verta dėmesio“, – primena Sigitas, pats restorane kasdien pasakojantis patiekalų istorijas savo svečiams.

Dėmesys sezonui ir vietai

„Gamtos dinamika ir yra mūsų šalies unikalumas. Kiekvienas mėnuo ant mūsų stalo atneša vis kitų ingredientų. O natūrali seka ir vis besikeičiantis vaizdas už lango su savais skoniais, spalvomis, aromatais, garsais, emocijomis, jausmais ir šventėmis – tai didžiausias šalies, kurioje ir vyksta ši pasaka, turtas.“ Ištrauka iš knygos „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“

Jau kurį laiką dauguma geriausių pasaulio restoranų didelį dėmesį skiria lokalumui bei produktų sezoniškumui. Tačiau Lietuvoje ši tendencija vos įsibėgėja ir tik dabar randasi daugiau restoranų, siūlančių skanauti patiekalų tik iš vietinių produktų.

Tarp 30-ies geriausių Lietuvos restoranų antrus metus iš eilės dešimtuke esantis „Sweet Root“, be abejonės, buvo pirmasis, kuris griežtai nusibrėžė ribas ir atidavė deramą pagarbą savo krašto gamtai ir jos teikiamų produktų vertybėms bei įvairovei.

„Visam pasauliui didelę įtaką šiuo klausimu padarė Šiaurės virtuvės atgimimas ir dabar jau transformavęsis New Nordic Cuisine judėjimas. Jie ėmė ir sukūrė savo virtuvę su René Redzepi priešakyje. Taip atsirado supratimas, kad nebūtina turėti labai ilgą gastronominę istoriją ir archajišką virtuvės tradiciją (pavyzdžiui, prancūzai, ispanai ar italai), kad susikurtum savo šalies virtuvės identitetą“, – apie įkvėpimus ieškoti lietuviškos virtuvės išskirtinumų kalba S. Žemaitis.

Vedami mūsų krašto tradicijų, vaikystės prisiminimų bei emocijų kartu galime sukurti naują, modernų, lietuviškos virtuvės paveikslą.

Taip pat vis daugiau restoranų lankytojų, ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, nori išgirsti, iš kur ant jų stalo atkeliavo žuvis, mėsa ar daržovės. Dar geriau, jei įvardijama ne tik geografinė vieta, bet ir konkretus ūkis, papasakojama, kokiomis sąlygomis ir kiek laiko tai buvo auginama.

„Mūsų knygos herojai – ingredientai, aptinkami Lietuvos gamtoje, tačiau taip pat yra ir ūkininkų, besirūpinančių jų auginimu ir gaminimu. Šioje pasakoje aplankome sūrininką Giedrių, malūnininką Stasį, obuolius auginantį Saulių ir kt. Manome, kad tai, kas mums natūralu, kai kuriais atvejais galbūt netgi kaimietiška, gali būti įvertinta kitaip, su pasididžiavimu“, – teigia Sigitas.

Darbas su ūkininkais

Kalbėdamas apie darbą su ūkininkais Sigitas džiaugiasi, kad padėtis gerėja. Prieš trejus ketverius metus buvo kur kas sudėtingiau. Iki atidarant „Sweet Root“, šeimininkams ilgiausiai užtruko surasti patikimus vietinius ūkininkus. Vis dėlto ir šiandien surasti tikrą vietinį produktą kartais sudėtingiau, nei gauti delikatesų iš kitų pasaulio šalių.

„Žinoma, kad lengviau dirbti su vienu daržovių tiekėju, kuris visas meniu reikalingas 28 daržoves ir žoleles pristatys vienu kartu ir išrašys vieną sąskaitą, tačiau tokiu atveju nežinai, iš kur tie produktai atkeliauja. Tikėtina, kad tiekėjas dirba su stambiais ūkiais, greičiausiai ne Lietuvos, nes siekia užtikrinti pastovumą. Taigi skamba gražiai, bet kyla daug neaiškumų dėl kokybės. Ne paslaptis, jog mums tenka pasistengti labiau, nes dauguma ūkių nėra PVM mokėtojai, tad nepavyksta susigrąžinti PVM“, – patirtimi dalijasi S. Žemaitis.

Sigitas pamini faktą, kad neužtenka surasti, kas augina daržoves ar žoleles. Dažniausiai jiems tenka prisitaikyti prie augintojų skynimo laiko ir patiems atsivežti produktus.

„Tiesa, atsiranda vis daugiau ūkininkų, kurie savo produkciją tiekia patys. Tarkime, Ginto Cimakausko ūkis visuomet, kai tik prireikia, parūpina kiaušinių, Giedrius Prakapavičius gali kiekvieną ketvirtadienį atvežti sūrio ir pan.“, – vardija „Sweet Root“ atstovas ir darbą su vietine produkcija vis dar vadina iššūkiu, tačiau, pasak jo, tai verta pastangų.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Rėdos ratas ir mūsų identitetas

Vedami mūsų krašto tradicijų, vaikystės prisiminimų bei emocijų kartu galime sukurti naują, modernų, lietuviškos virtuvės paveikslą – tokia pagrindinė „Sweet Root“ knygos „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“ idėja.

„Tai nėra enciklopedija, nors informacijos joje gana nemažai. Pavyzdžiui, kai kurie augalai suskirstyti pagal metų laikus. Pabaigoje – 20 įkvepiančių receptų. Jie – tarsi pagrindimas, kad visa tai puikiai sugula lėkštėje ir sukuria nepamirštamus prisiminimus bei emocijas“, – dėsto S. Žemaitis.

Taip pat knygoje daug dėmesio skiriama jau pradžioje minėtiems metų laikams ir jų kaitai, t. y. rėdos ratui, kuriuo vadovaujasi ir „Sweet Root“ virtuvė. Rėdos ratas – tai natūralaus gyvenimo ciklo filosofija, kuri labai stipriai prisideda prie mūsų šalies virtuvės identiteto kūrimo.

„Rėdos ratas neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Bet taip pat ir priminimas mums, kad visa aplink turi tęstinumą. Juk pavasaris negali tęstis ištisus metus, vyšnių žydėjimas labai gražus, bet toks trumputis – telieka giliai įkvėpti ir paleisti jį, idant pradėtume mėgautis sodriai raudonų uogų saldumu. O tuomet, įdėjus šiek tiek pastangų, vyšnias galima sudžiovinti ir vėl patirti jų žavesį gūdžią žiemą, kai užplūs vasaros ilgesys…“ Ištrauka iš knygos „Proud of Lithuania. A Fairytale by Sweet Root“

„Sweet Root“ dalinasi savo receptais. Galite išsirinkti paspaudę vieną iš žemiau esančių nuotraukų.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Inga Norkė
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Inga Norkė

Kūrybininkė, rašytoja, "30 geriausių restoranų" komunikacijos vadovė