Vaizdingoje plynaukštėje įsikūręs viduramžius menantis Orvjeto (Orvieto) miestelis žvelgia žemyn į vynuogynais žaliuojančią lygumą. Etruskų griuvėsiais ir viena didingiausių visoje Italijoje romanine-gotikine Duomo katedra besipuikuojanti vietovė turi lėčiausio pasaulio miesto pravardę. Ir šiuo titulu Orvjeto meras Toni Còncina didžiuojasi! Didmiesčio gyventojas pasukiotų pirštą prie smilkinio – juk lėtumas šiame amžiuje tapo tinginystės sinonimu.

1999 m. Orvjete įsikūrė asociacija „Cittaslow“ („Lėtasis miestas“). Tai tarptautinis miestų, kuriuose ramiai ir lėtai teka gyvenimas, tinklas. „Cittaslow“ yra dalis „Slow Food“ („Lėtasis maistas“) judėjimo, kuris pabrėžia tradicinės vietinės ir regioninės maisto gamybos svarbą ir kovoja su greitojo maisto kultūra, sparčiai plintančia po pasaulį.

„Cittaslow“ judėjimas vienija daugiau nei 190 miestų 30-yje šalių. Pagrindinis jo narių tikslas – dalytis sukaupta patirtimi, ypatingą dėmesį skirti gurmaniškam maistui, paslaugų kokybei ir natūralios aplinkos apsaugai.

Aplinkos architektė ir turizmo srities tyrinėtoja Susana Rådström teigia, jog terminas „lėtas“ šiais laikais yra klaidingai interpretuojamas: „Dažnai manoma, kad „Cittaslow“ miestai yra lėtai besivystančios gyvenvietės, kuriose lengvai ir nerūpestingai, regis, net tingiai slenka gyvenimas.“ Pasak jos, lėtajame mieste gyvenimo tempas nebūtinai nusileidžia budriam didmiesčiui, tačiau skubėjimas čia įprasminamas – siekiama konkrečių tikslų gerinant gyvenimo kokybę ir mokantis įvertinti savo pasiekimus. Lėtojo miesto tempą tiksliai nusako lotyniškas posakis „festina lente“ („skubėk lėtai“). Lėtumas – tai lyg tarpinė būsena tarp skubėjimo ir stropumo. Jei užduotį vykdysime pernelyg skubėdami, neišvengsime klaidų ir nepasieksime ilgalaikių rezultatų.

„Cittaslow“ judėjimo simbolis – oranžinė „Slow Food“ sraigė, ant kurios nugaros puikuojasi ir modernūs, ir istoriniai pastatai.

Lėtumo taisyklės

„Cittaslow“ manifestas teigia: „Mes ieškome miestų, kurių gyventojai dar prisimena senuosius laikus; miestų, kuriuose neišnykę teatrai, skverai, kavinės, restoranai, dvasinės įstaigos, natūralūs peizažai; miestų, kuriuose klesti amatininkai, ir kurių gyventojai pripažįsta sezonų kaitą bei autentiškų produktų sezoniškumą, domisi skoniu, sveikata ir papročiais…“

Lėtajame mieste gyvenimo tempas nebūtinai nusileidžia budriam didmiesčiui, tačiau skubėjimas čia įprasminamas.

„Cittaslow“ tinklui priklauso maži miesteliai, kuriuose, kaip ir Orvjete, didžiulės pastangos sutelktos autentiškiems pastatams išsaugoti: senamiesčių gatvėmis nevažinėja automobiliai, gamtos neteršia fabrikai ar gamyklos, o parduotuvių vitrinose – daugiausia švieži, ekologiški, natūralūs, vietinių gamintojų maisto produktai. Šiuose vietovėse ant kiekvieno gatvės kampo nematyti lauko prekystalių, nukrautų turistinėmis prekėmis.

„Cittaslow“ judėjimo nariai rūpinasi ne tik miesto išvaizda, bet ir žiūri, kaip gyventojai gamina vietinius produktus: augina vynuoges, spaudžia aliejų, ruošia mėsą ar sūrius. Iš esmės siekiama, kad tokiuose miestuose gyvenimas tekėtų ramiai, gamtos ritmu, būtų paisoma senųjų tradicijų. Beje, naujovėms kelias nėra užkertamas, svarbu, kad jos netrukdytų gyventi neskubriai, draugiškai ir sąžiningai. „Citaslow“ judėjimo simbolis – oranžinė „Slow Food“ sraigė, ant kurios nugaros puikuojasi ir modernūs, ir istoriniai pastatai.

„Cittaslow“ judėjimas yra atviras naujiems dalyviams. Viso pasaulio miestai, turintys ne daugiau nei 50 tūkstančių gyventojų, gali siekti tapti „sraigių klubo“ nariais. Taip pat reikia atitikti bent pusę iš 54 kriterijų (juos tikrina speciali komisija). Miestai vertinami panorus įstoti, o vėliau – kas trejus metus. Vardijant šiuos kriterijus antakiai iš nuostabos nekyla – atrodo, jog taip turėtų būti visose gyvenvietėse. Lėtieji miestai rūpinasi oro ir vandens kokybe, rūšiuoja šiukšles, skatina kompostavimą, energiją gamina iš atsinaujinančių šaltinių, mažina triukšmą gatvėse, tiesia dviračių takus, padeda įsidarbinti čionykščiams gyventojams, remia vietinius gamintojus, suteikia galimybę naudotis šviesolaidiniu internetu. Daugybė kriterijų logiški, suprantami ir jau girdėti. Tai kuo skiriasi lėtasis miestas nuo įprastos ramios gyvenvietės?

Svarbiausia savybė

Raktas į lėtumo skrynią – tai bendruomeniškumas. Jeigu aplankysite Orvjeto miestelį, pastebėsite, jog vietiniai gyventojai vienas kitą pažįsta. Gatvėje jie sustoja pasisveikinti, pasikalba apie dienos aktualijas, drauge ruošiasi savaitgalio šventėms ir sutaria aplankyti meriją, nes jiems besišnekučiuojant kilo minčių, ką būtų galima dar patobulinti. Lėtojo miesto gyventojai puikiai žino, kur jie gyvena, ir tuo labai didžiuojasi. Merija juos supažindina su tolesniais planais ir pristato jau įvykdytus projektus. Politikai dažnai rengia susitikimus su miestelėnais merijoje ir miesto restoranuose.

Atvykę į Orvjetą išvysite ne tik vietinius gyventojus, bet ir nemažai smalsių turistų. Lėtojo judėjimo kritikai teigia, esą visa lėtumo filosofija yra tik dar vienas rinkodarininkų būdas pritraukti turistų į mažiau žinomas gyvenvietes. Šiems skeptikams „CittaSlow“ įkūrėjas Paolo Saturnini atkerta, jog judėjimo tikslas yra ne turizmo plėtra, o vietinių gyventojų poreikių tenkinimas. Kita vertus, nepaneigsi, kad turistai padeda sukaupti miestui didesnes pajamas ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Jei Orvjete lankysitės turizmo piko mėnesiais, jums teks susitaikyti su didžiulėmis atvykėlių miniomis ir palūkėti eilėse prie žymiausių lankytinų objektų. Tačiau potyris bus kitoks. Visų pirma, jums teks kulniuoti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu, automobilį pamirškite. Šitaip keliaudami turėsite daugiau laiko patyrinėti seno miesto gatveles, pasigrožėti nuo kalno atsiveriančiu nuostabiu peizažu. Ir pailsėsite nuo turistinės atributikos, nes vieninteliai kelionėje jus lydėsiantys ženklai bus kelio ir istorinių vietų aprašai. Jeigu sumanysite čia pavalgyti, per 15 minučių nesusisuksite – greitų valgymo vietų nėra, o restorane pajusite, kad šis miestas tikrai neskuba gyventi ir turi ką pasiūlyti išrankiems gurmanams. Taigi, judėjimo principai keičia ir miestelio gyventojų kasdieną, ir turistų potyrius.

Lėčiausias miestas Lietuvoje

Grįžkime į Lietuvą – čia oficialių lėtųjų gyvenviečių nėra. Kol kas nei viena merija oficialiai nepaskelbė žadanti artimiausiu metu prisijungti prie šio judėjimo. Lėtumo filosofija mūsų šalyje sunkiai skinasi kelią. Artimiausios sąsajos su lėtuoju judėjimu yra Lietuvos lėtojo maisto konviviumas, kuris jau daugiau nei metus nevykdo jokios veiklos. Šios lėtojo maisto judėjimo „Slow Food“ atstovybės sumanytojas ir įkūrėjas Dainius Juozaitis teigė, jog ūkininkai ir gamintojai turi ką pasiūlyti, tačiau lietuviams vartotojams tai neįdomu. Šiam antrina ir gastronomijos publicistas Paulius Jurkevičius. Jis pastebi, kad Europos gastronomijos pasaulyje vyksta kova tarp molekulinės virtuvės ir lėtojo maisto judėjimo. Italijoje, kurioje šiuo metu gyvena restoranų konsultantas, nugalėjo lėtumas. „Man įspūdį paliko vieno žymiausių pasaulyje virtuvės šefų Alaino Ducasse’o įžvalga, kuri gimė po to, kai jis pasivažinėjo po Italiją. Kas yra blogiau, – paklausė Alainas, – blogas virėjas ar blogas pomidoras? Aš renkuosi gerą pomidorą ir prastą virėją… Kitaip tariant, iškyla amžinas klausimas – kas svarbiau: technika ar produktas? Džiaugiuosi, jog Italijoje molekulinę virtuvę nugalėjo „Slow Food“. Lietuvoje, įtariu, kurį laiką dar viešpataus magija.“

Arčiausias lėtasis miestas nuo Lietuvos pasienio (Suvalkų miestelio) nutolęs tik per 58 kilometrus. Tai šiaurės rytų Lenkijoje įsikūrusi Geldapė.

Apie lėtuosius miestus sunku pasakoti, verčiau jau pamatyti savo akimis. Jei jums smalsu aplankyti gyvenvietę, kuri puikuojasi sraigės logotipu, jums nebūtina keisti savo planų ir ieškoti laisvos savaitės būsimai kelionei. Tereikia ištaikyti laisvesnį savaitgalį, mat arčiausias lėtasis miestas nuo Lietuvos pasienio (Suvalkų miestelio) nutolęs tik per 58 kilometrus. Tai šiaurės rytų Lenkijoje įsikūrusi Geldapė. Šio miesto apylinkėse savo kultūros pėdsakų paliko ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Taigi, artimiausias lėtasis miestas yra Mažojoje Lietuvoje.

©Žurnalas “Geras Skonis”