Taip sutapo, kad per pastarąsias kelias savaites vakarieniavau „Dublyje“ keletą kartų, ir tuo pačiu laiku kažkur skaičiau žinią apie tai, kad „Dublį“ paliko jo garsusis šefas. Kur jis bedirbtų, linkiu kuo geriausios sėkmės ir įkvėpimo ir Praspaliauskui, ir jo buvusiems bei esamiems kolegoms, o kol kas turiu konstatuoti, kad ir prieš savaitę, ir prieš mėnesį valgėme čia puikiai. Prisiminkime.
Pradėjome austrėmis. Aš asmeniškai labiau mėgstu ryškesnio skonio užpilą, todėl tai, ką ragavau „Dublyje“ netaps mano mėgstamiausiu deriniu, nors peikti jo irgi neturiu priežasties. Viena iš mūsų kompanijos tą vakarą ragavo austrių pirmą kartą. Kad pažintis buvo maloni lengva suprasti iš to, kad kai rinkomės vietą kitai vakarienei, pasirinkimas skambėjo -„kur nors kur yra austrių“.
Vakarienę tęsėme ragaudamos žuvį su risotto ir keptu agurku (man tai atrodo keisčiausias būdas ruošti agurką), avienos „rump steak“ su „demi glace“ padažu ir anties krūtinėlę su raudonojo vyno padažu. Ačiū padavėjui, kuris rekomendavo puikiai prie maisto derėjusius vynus, ir kurie buvo pilstomi taurėmis. Nesiimsiu vertinti „Dublio“ vyno kortos. Neabejoju, kad restoranui iš pirmojo dešimtuko (turiu galvoje praėjusiais metais sudarytą trisdešimties geriausiųjų Lietuvos restoranų sąrašą) vyno atsargas komplektuoja profesionalai. O maistas buvo nuostabus.
Žuvis tą dieną patekusi į mano lėkštę kartu su risotto – marmurinis ešerys (beveik juokinga, kad ši rūšis net du kartus tą savaitę pateko į mano lėkštę skirtinguose restoranuose). Skani žuvis, kurios virtuvėje meistriškai nesugadino – būčiau ją valgius vieną, be jokio papildomo skonio šalia. Tik tai, kas buvo lėkštėje greta žuvies – puikus risotto, sudarė ešeriui vertą draugiją. Nežinau, ar sūris, ar aliejus, ar kokia paslaptis darė skonį nepakartojamu, tik žinau, kad tikrai grįšiu į „Dublį“ tikėdamasi ir vėl patirti tą skonių dermę.
Bičiulė, kuri valgė avieną, aiškiai mėgavosi tuo, kas buvo jos lėkštėje. Beje, neišverstas į lietuvių kalbą ir kabutėmis išpuoštas patiekalo pavadinimas čia parašytas tiksliai taip, kaip radau „Dublio“ meniu. Gal toks užkodavimas ne be priežasties? Nes jei avienos nugarinės gabalėlius buvo nesunku iššifruoti, tai paslaptingąjį padažą „demi glace“ perprasti nepadėtų nei kalbų žinios, nei skonių prisiminimas. Toks subtilus ir sultingas malonumas, kurį norėtum kartoti ir kartoti.
Dar vienas dalykas, kuris man labai patinka kiekvieną kartą, kai ateinu į „Dublį“, ir kurio ne daug kur Vilniuje atrasi – tai gana erdvus restoranas, kuriame kiekvieną kartą (nors ir ne savaitgalis) vakarieniauja daug žmonių. Ar bent jau man taip pasiseka. Toks jaukus kokybiškas šurmulys Vilniaus senamiestyje.
Penktadienio pietų klubas prasidėjo 2000-aisiais. Mūsų trijulė susitikdavo papietauti beveik kiekvieną penktadienį, o po kelių visiškai nepastebimai pralėkusių metų „Gero skonio“ redakcija pakvietė mus pasidalinti savo įspūdžiais žurnalo puslapiuose. Mums patiko ir pietauti, ir dalintis.
Kai kurių – jei ne daugumos – restoranų iš tų, kur tada pietavom, neliko. Kai kurių vietoje radosi nauji. Bendrai vertinant, Vilniuje, o ir kituose miestuose per kelis paskutiniuosius metus atsirado tiek naujų ir puikių vietų valgyti, kad būtų buvę sunku tuo patikėti prieš dešimtmetį. Penktadienio pietų draugijai tikrai yra kuo pasimėgauti ir aptarti.
Žinoma, kai kurie dalykai pasikeitė. Mes kartais vis dar valgome kartu, nors dažniau tekstas apie tai, ką suvalgėme ir ką patyrėme bus parašyti tik vieno kurio iš mūsų. Ir dar kai kas – pietūs man iki šiol, ir ypatingai dabar, yra ne tik ir ne tiek maistas, o laikas, patyrimas, emocija. Malonumas. Įspūdis. Kažkas, kam reikia laiko. Todėl dažniausiai tai, ką vadinsime pietumis, yra maistas, kurį valgome apie šeštą ar septintą valandą vakare, netaupydami laiko sau ir aplinkai, nenormuodami dėmesio kartu esantiems žmonėms ir maistui.
