• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Kavos tėvyne laikoma Etiopija. Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), „Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ (1785)

Kava – populiariausias karštasis gėrimas Lietuvos dvaruose XIX a. Bajorija ypatingą dėmesį skyrė kavos ruošimo menui bei vartojimo kultūrai. Padoriuose, save gerbiančiuose namuose, buvo ne tik barista, vadinamoji „kaviarka“, bet ir specialus kambarys kavai virti – „kaviarnia“.

Etiopija – kavos gimtinė

Kavos tėvyne laikoma Etiopija. Šiame Šiaurės Rytų Afrikos krašte natūraliomis sąlygomis auga arabinis kavamedis (lot. Coffea). Kavos pavadinimas taip pat, tikėtina, kilęs iš vietovardžio – Etiopijos Kafo regiono pavadinimo.

Kavos gėrimo kilmė apipinta legendomis, tačiau pirmosios žinios apie tokią kavą, kokią suprantame šiandien – skrudintų, maltų ir užplikytų pupelių karštą gėrimą, pasiekia mus iš XV a. vidurio Pietų Arabijos pusiasalio. Manoma, kad kava buvo naudojama religinėse sufijų apeigose. Netrukus ji pradeda plisti kituose Arabijos pusiasalio ir Šiaurės Afrikos kraštuose.

Osmanų imperijos valdos driekėsi nuo Mokos uosto pietuose iki Lenkijos ir Lietuvos valstybės šiaurėje. Mokos uosto vaizdas. Konstantinopolio kavos namų vaizdas

Turkai nuolat sėdi kavinėse…

Kavos plitimui tampa svarbus Pietų Arabijos pusiasalyje, netoli kavos gimtinės Etiopijos, esantis Osmanų valdomas Mokos uostas. Šis kavos eksporto centras iki pat XIX a. išlieka svarbiausiu kavos prekybos rinkoje. Vėliau Mokos uostamiestyje fabrikus įsteigia anglų, olandų bei prancūzų pirkliai.

XVI a. viduryje kavos gėrimas jau buvo plačiai žinomas milžiniškoje Osmanų imperijoje, kurios valdos driekėsi nuo Lenkijos ir Lietuvos valstybės šiaurėje iki Mokos uosto pietuose, nuo Alžyro vakaruose iki Persijos rytuose. Kavos namai buvo paplitę įvairiuose imperijos miestuose ir, žinoma, sostinėje Konstantinopolyje (dab. Stambulas).

Kavos namai buvo tapę vyrų erdve, o tai kėlė žmonų pasipiktinimą. 1674 m. moterys paskelbė peticiją, kurioje skundėsi, jog kavinės jų vyrus išvilioja iš namų, o kava jiems sukelia impotenciją! XVIII a. padėtis mažai tepasikeitė, nes sultono Machmudo I (1696–1754) dvare gyvenusios ir haremo gydytoja dirbusios Lietuvos bajorės Reginos Salomėjos Ruseckaitės-Pilštyniovos (Regina Salomea z Rusieckich Pilsztyn, 1718–1760) atsiminimuose minima, kad turkai nuolat sėdi kavinėse…

Kava užkariauja Europą

Arabų ir turkų pasaulyje paplitusi kava netrukus sudomino ir europiečius. XVII a. pradžioje Venecija, būdama tarsi tiltu tarp Europos ir Osmanų imperijos, bene pirmoji pradeda tiekti kavą, o šimtmečio viduryje Europoje duris atveria ir pirmosios kavinės.

Iki šiandien Vienoje gyva legenda, pasakojanti, jog po laimėtos Vienos apgulties 1683 m., Abiejų Tautų Respublikos kariai iš turkų stovyklaviečių perėmė kavos pupeles, kurias karalius Jonas Sobieskis (1629–1696) perdavė ukrainiečių kilmės bajorui ir diplomatui Jerzy Franciszekui Kulczyckiui (1640–1694). Pastarasis 1689 m. atidarė pirmąją kavinę Vienoje.

XVII a. formuojasi ir europietiškas kavos gėrimo būdas. Lenkų kraštotyrininkas Łukasz Gołębiowski 1830 m. rašė, kad Paryžiuje apie 1680-uosius kava pradėta gerti su pienu, o po dešimt metų – burbońska – su romu iš Karibų – Martinikos ir San Domingo.

Sunki kavos pradžia Abiejų Tautų Respublikoje

Vakarų Europoje XVII a. kava jau rado savo gerbėjų ratą, o tarp konservatyvių Abiejų Tautų Respublikos bajorų šis gėrimas paplito vėliau. Štai XVII a. viduryje lenkų didikas ir poetas Janas Andrzejus Morsztynas (1621–1693) rašo:

Maltoje leidau sau atsipalaiduoti, paragauti kavos,

Turkų gėrimo… Bet tokio šlykštaus

Gėrimo, bjauriausių nuodų,

Neleidžiančių net seilei prasiveržti pro dantis,

Tegul krikščionys teapsaugo savo burnas…

Taip pat žinoma, kad po karaliaus Jono Sobieskio šalį valdęs saksonietis Augustas II Stiprusis, savo dvare Varšuvoje XVIII a. pradžioje jau mėgavosi kava, tačiau už uždarų durų, tik su savo vokiečių dvariškiais. Mūsų dienas pasiekęs ne vienas ištaigingas Augusto II Stipriojo kavos servizas liudija, kad dvaro aplinkoje kava neabejotinai susilaukė pripažinimo.

Dar plačiau turėjo paplisti kavos kultūra, kai 1710 m. įkurtoje karališkoje Meisseno manufaktūroje buvo pradėti gaminti kavos servizai. Rytietiška kavos kilmė bene geriausiai atsispindi arabiškos formos kavinuko formoje: europietiški kavinukai perėmė arabiškiems kavinukams artimą aukštą ir siaurą formą, kuri skyrėsi nuo arbatai skirtų, pagal kiniškus pavyzdžius sukurtų žemų ir pūstų arbatinukų.

Kava ir turkiška mada

Turkiška mada, įsivyravusi Europoje XVI a., tęsėsi iki XIX a. Europiečių fantazijas apie Osmanų imperijos prabangą, papročius pagrįsdavo iš piligriminių kelionių grįžę tikintieji, pasiuntiniai. Pats valdovas Augustas II Stiprusis buvo itin didelis turkiškosios mados gerbėjas. Jo kolekcijoje Dresdene ne tik buvo turkiškasis kabinetas su karo grobiu, parsigabentu iš mūšių su osmanais, valdovas taip pat rengė turkiškus maskaradus, galiausiai „meilę“ Turkijai liudija turkė meilužė Fatima, vėliau žinoma Marijos Auroros von Spiegel vardu.

Turkiška mada žavėjo ne vien valdovo dvarą, bet ir didikus. Istorikas Marius Vyšniauskas, tyrinėdamas orientalizmą tapyboje, atkreipia dėmesį į kunigaikštį Adomą Kazimierą Čartoriskį (1734–1823), buvusį turkų ir dar kelių Rytų kalbų žinovą, kuris savo Žydruosiuose rūmuose Varšuvoje (Pałac Błękitny) eksponavo turbanų bei turkiškų pypkių kolekciją, o šalia arabų veislės žirgų stovėjo ir kupranugariai. Didikas į savo dvarą iš Konstantinopolio buvo parsivežęs ir dešimtmetį „turką“ – prancūzės ir armėno šeimoje gimusį būsimą dailininką Joną Rustemą (1762–1835). Kunigaikščio namuose J. Rustemą piešimo mokė mokytojas Jeanas-Pierre’as Norblinas (1745–1830). Jo darbuose atgyja gimtajame krašte regėti turkai, juodaodžiai, turkiškos pypkės rūkymo ritualai, kupranugariai, beždžionės, tačiau dailininkas kuria ir vietinių žmonių portrait à la turque, kuriuose portretuojamieji vaizduojami su turbanais, dėvintys ryškius drabužius, permatomus šydais ar rytietišką stilių primenančioje aplinkoje.

Kavą didikų dvaruose patiekdavo net specialiai samdomas turkas. Apie juodaodžius, turkus Lietuvos didikų dvaruose žinių turime nedaug, tačiau kad jų būta, liudija įvairūs šaltiniai. Pažvelkime į Prancūzų tapytojo Louiso de Silvestre’o, 1675–1760) drobę, kurioje įamžinta Pranciška Izabelė Sapiegaitė-Fleming (1720) bei jai patarnaujantis juodaodis raudonu vietiniu kontušu arba turkišku kostiumu. Panašių paveikslų su juodaodžiais didikų dvaruose buvo ir daugiau. Juodaodžiai europiečių dailėje buvo mėgstami, tai neabejotinai simbolizavo aukštą portretuojamojo padėtį. „Turkai“ Rusijos imperatoriaus dvare išliko populiarūs ir XIX a., ir net iki pat 1917 m. Spalio revoliucijos. Vengrų dailininko Mihály Zichy 1865 m. tapytame paveiksle matome imperatoriaus Aleksandro II rytinę sceną Carskoe Selo rūmuose, kurioje prie tualetinio skutimosi stalelio „turkas“ įneša vandens pypkę.

Galiausiai, po ilgalaikės turkiškosios kultūros propagandos, XIX a. pradžioje kava yra įsitvirtinusi bajorų vartojimo kultūroje ir tapusi įprastu gėrimu. Antai kunigaikštienės Gabrielės Giunsterytės Puzinienės (Gabriela z Güntherów von Hildelsheim Puzynina, 1815–1869) atsiminimuose kava minima kaip rytinis gėrimas: geriama su bandelėmis, skaitant laikraštį.

Konstantinopolis – antroji tėvynė

Kava, į Lietuvą keliaudavusi iš Osmanų imperijos, turėjo kelti draugiškus jausmus šiam tolimam kraštui. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Konstantinopolis, kartu su Paryžiumi, tapo antrąja tėvyne gausiam emigrantų iš Lenkijos ir Lietuvos būriui.

Konstantinopolio pakraštyje (30 km nuo centro) 1842 m. buvęs Vilniaus universiteto kuratorius kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861) įkūrė Polonezköy (iš pranc. polonaise – lenkiškas, ir turk. köy – kaimas), dar žinomą Adampolio vardu, ir pakvietė apsigyventi 1831 m. sukilimo dalyvius. Konstantinopolyje paskutinius metus praleido ir 1855-ųjų lapkričio 26-ą mirė Adomas Mickevičius, kurio poemos „Ponas Tadas“ eiles apie kavos kultūrą Lietuvos dvaruose toliau šiame straipsnyje ne kartą cituosiu. Tame pačiame name, kur gyveno didysis poetas, šiandien veikia muziejus.

Kava dvaruose ir „kaviarnė“

Kavos įsitvirtinimą XIX a. pradžioje patvirtina ir kraštotyrininko Ł. Gołębiowskio 1830 m. išleistoje knygoje „Namai ir dvarai“ („Domy i dwory“) teiginys, kad kava kaimo vietovėse, dvaruose, vartojama jau 28 metus.

Kava didesniuose dvaruose buvo verdama atskiroje patalpoje, vadinamoje „kaviarnėje“, arba kredense (valgomojo inventoriaus patalpa, kurioje liokajai pasiruošdavo patarnauti prie stalo). Mažesniuose namuose, kuriuose nebuvo atskiros „kaviarnės“, kava buvo ruošiama garderobinėje. Dvaruose šioje erdvėje buvo laikomi ne tik ponios drabužiai, bet ir įvairūs buities rakandai, kartais vaistai, prieskoniai, delikatesai, čia miegodavo ir ponios tarnaitė.

Pažvelkime, kaip atrodė vidutinio dydžio Džiuginėnų dvaro „kaviarnė“. XIX a. dvarą valdė Žemaitijos bajorai Gorskiai, o amžiaus pabaigoje, kaip Vandos Teresės Gorskytės (1864–1914 m.) kraitis, jis atiteko Varšuvos gydytojui Severinui Fabijonui Perkovskiui. Name būta apie tuziną patalpų, ratu išsirikiavusių aplink centre esantį didįjį kaminą: įėjus į namą patenkama į gerąją priemenę, vadinamąjį sienių, pasukus dešinėn durys atsiveria į didįjį valgomąjį, už jo eina didysis svečių kambarys, toliau – ponų virtuvė, vaistinėlė (aptečka), pakajavos (kambarinės) kambarys ir štai „kaviarnė“. Už „kaviarnės“ įrengti trys ponų kambariai, koridorius, mažasis ir didysis salonai, iš kurių vėl buvo patenkama į sienių.

Šiame Džiuginėnų dvare iki Antrojo pasaulinio karo dirbusių tarnaičių Zosės ir Eugenijos Lemežyčių atsiminimuose minima, kad „kaviarnėje“ buvo „pečius anglims prosui, čia prosavodavo“. Nors tarnaitės nemini „kaviarnės“ kaip patalpos kavai ruošti, tačiau jos pavadinimas – „kaviarnė“ – išduoda ankstesnę funkciją. Jau XIX a. viduryje namų ūkiui skirtame Karolinos Nakwaska leidinyje „Kaimo dvaras“ („Dwor Wiejski“), pažymima, kad „kaviarnė“ yra netvarkos ir purvo namuose šaltinis, todėl šios patalpos, kaip ir pačios kavos specialistės „kaviarkos“, visai nereikia, nes išties skani kava bus tik tuomet, kai ją virs pati šeimininkė.

Žinant, kad paskutinis Džiuginėnų dvaro savininkas buvo gydytojas, nestebina, kad „purvo namuose lizdas „kaviarnė“ jau neatliko savo pirminės funkcijos ir tarnavo tik kaip lyginimo kambarys.

Dvarų barista – „kaviarka“

Gal šiek tiek perdėdamas, bet tikrai nedaug, kraštotyrininkas Zygmuntas Glogeris (1845-1910) pastebi (1902), jog namų šeimininkės reputacija priklausė nuo kavos. Kavą dvaruose su ponios priežiūra ruošdavo dukra, pasiturinčiuose namuose specialiai apmokyta specialistė, vadinamoji „kaviarka“ (kawiarka), na, o didikų rūmuose – ir specialiai samdomas turkas. A. Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ vaizdžiai aprašo „kaviarkos“ pareigas:

Nes čia geruos namuos jau įprasta iš seno

Laikyti kavai atskirą virėją,

Vadinamą „kaviarka“; ji supirkinėja

Kavos geriausią rūšį, – nieko jai ne stoka.

Anot A. Mickevičiaus, Lietuvoje buvo vertinama anglies juodumo kava, kartu ir skaidri, ir tiršta, bei kava su šviežia grietinėle. Kraštotyrininkas Ł. Gołębiowski mini, kad rytais kava geriama su grietinėle arba migdolų pienu, o po pietų – juoda arba su grietinėle, kaip kam patinka. Kartais grietinėlę sumaišydavo su tryniais, ant viršaus pabarstydavo migdolų drožlių – kad tik būtų kuo įspūdingiau. Nesant tyrimų, sunku pasakyti, kokios kavos pupelių rūšys buvo populiarios Lietuvoje, tačiau iš dažnai minimos „mokos kavos“ galime spėti, kad labiausiai vertinama buvo iš arabinio kavamedžio (lot. Coffea arabica) gaminama arabikos pupelių moka:

Ir ji viena tiktai gaminti kavą moka

Anglies juodumo, tyro gintaro skaidrumo,

Mokos kvapnumo ir tąsaus medaus tirštumo.

Suprantama, ką reiškia kavai grietinėlė.

Tad paryčiu „kaviarka“, vos tik atsikėlė,

Tuojau į pieninę nedelsia atlankyti,

Ir pieno paviršiaus griejimą nugraibyti,

Ir kiekvienam puodeliui atskirai atpilti,

Gražiai visus apdengti ir leisti kiek apšilti.

Vyresnės ponios kavą gėrė anksti rytą,

Dabar tad prasimanė patiekalą kitą:

Alaus su grietine pavirinto joms ruošia;

Įtrupinta varškė jį gardina ir puošia.

Vis dėlto kava buvo prabangos prekė, tad ne visi bajorai ją galėjo sau leisti. Smulkesni bajorai, neišgalėję nusipirkti kavos, tačiau siekę imituoti labiau pasiturinčius brolius, rinkdavosi skrudintus kviečius, žirnius, cikorijas ir kitas grūdines kultūras, primenančias kavą. Kartais naudodavo ir vaistines ievas (Prunus laurocerasus), nežinodami, kad jos nuodingos!

Kava per pusryčius ir po pietų

Kavą Lietuvos dvaruose XIX a. buvo įprasta gerti ryte ir po pietų. XIX a. pirmos pusės kavos gėrimo ryte papročius dvaruose atskleidžia A. Mickevičius. Autorius aprašo sceną, kurioje kavą dvare tarnai patiekia ponams ant padėklų („tacų“), kavinukuose („imbrikuose“), porcelianiniuose gėlėmis dekoruotuose „saksų“ (Karališkoji Meisseno porceliano manufaktūra) puodeliuose bei atskirai kiekvienam paduoda nedidelius ąsotėlius su šviežia grietinėle:

Kiekvienas rado gausų valgių parinkimą

Štai ant puikių padėklų tiekti kavą ima.

Gėlėtos šviečia tacos, spindi sidabriniai

Skaniais garais pakvipę imbrikai, kaviniai,

Ant saksų porceliano žėri aukso gėlės,

Mažytis kiekvienam indelis grietinėlės.

Taip pat kavą buvo įprasta gerti po pietų, salone. Kavą po pietų gerdavo ne tik svečiams apsilankius, bet ir kasdien po šeimos pietų. Rašytojos Elizos Ožeškienės (Eliza Orzeszkowa, 1841–1910), kilusios iš senosios Lietuvos žemių netoli Gardino ir gyvenusios Vilniuje, 1888 m. romane „Prie Nemuno“ vaizdingai užfiksuota bajorų kasdienybė. Autorės aprašyta kavos gėrimo scena po šventinių pietų su svečiais salone puikiai iliustruoja to meto papročius:

Namų šeimininkė, visa tviskėdama stiklo karoliukais išsiuvinėta suknia, davė ženklą keltis nuo stalo. <…> Tuo tarpu svečiai, atsikėlę nuo stalo, poros perėjo didelį prieškambarį ir, sustoję svetainės viduryje, ėmė skirstytis, ceremoningai vienas kitam nusilenkdami. <…> Juodą kavą ir tinkamus prie jos gėrimus liokajai jau išnešiojo.

Indai kavai patiekti

Literatūroje kavos ritualai aprašyti dažnai labai romantiškai ir puošniai: antai poeto A. Mickevičiaus veikėjai poemoje mėgaujasi pusryčių kava iš Meisseno gėlėmis dekoruoto porceliano, rašytojos E. Ožeškienės romane svečiai vaišinasi kava iš senų porcelianinių puodelių. Tačiau realybėje kavai skirtas asortimentas buvo gerokai platesnis ir neapsiribojo tik porcelianu. Bene plačiausia indų įvairovė atsiskleidžia grafų Tiškevičių Astravo dvaro kredenso inventoriuje, sudarytame 1872 m.

Skaitydami dokumentą galime rasti prabangų desertui skirtą prancūzišką porceliano servizą su grafų herbais, kuriame yra ir 14 kavos puodelių su lėkštutėmis, taip pat Varšuvos sidabro kavinuką. Kasdieniam kavos vartojimui, kaip tuo metu rekomendavo namų ūkio vadovai, matyt, buvo skirtas fajanso servizas. Inventoriuje įvardyta 20 skirtingos rūšies fajansinių puodelių ir trys kavinukai. Be sidabro, porceliano ir fajanso indų, minimas vienas pasidabruotas, pora skardinių ar keturi moliniai kavinukai.

Kavai naudojamas šiek tiek mažesnis šaukštelis (pranc. cuillèrie à café) nei arbatai (apie 10–13 cm), juo maišoma kava su cukrumi ir grietinėle. Specialiai kavai naudotų šaukštelių galime aptikti tyrinėdami grafų Tiškevičių Aradnos dvaro 1838 m. kredenso inventorių, kuriame išvardyti aštuoni sidabriniai kavos šaukšteliai. Be įprastų kavos šaukštelių, dar būta ir mažesnių (iki 10 cm), tinkančių stipriai mokai ar Jemeno kavai (pranc. cuillèrie à moka). Šis gėrimas patiekiamas beveik du kartus žemesniuose nei įprastuose kavos puodeliuose, tinkančiuose kavai su grietinėle, todėl ir šaukštelio reikalauta proporcingai mažesnio.

Grietinėlė ar pienas buvo patiekiami asmeniškai kiekvienam svečiui atskiruose mažuose ąsotėliuose. Šią tradiciją aprašė ir A. Mickevičius, tokių grietinėlės indelių randame ir dvarų inventoriuose. Jau anksčiau minėto Astravo dvaro indaujoje puikavosi desertinis angliško porceliano servizas, kuriame buvo ir grietinėlės indelių. Be porcelianinių, šiame dvare buvo ir molinių grietinėlės ąsotėlių. Esant didesniam svečių ratui, grietinėlė galėjo būti patiekiama bendrame didesniame inde kartu su grietinėlės šaukšteliu (pranc. cuiller à crème). Šis šaukštelis taip pat buvo naudojamas desertams, pvz., braškėms, pagardinti grietinėle. Grietinėlės šaukštelio forma apvali arba ovali, kartais plokščiu dugnu ir išlenkta rankenėle.

Dvarai atveria duris vasarotojams iš miesto

Pirmosios kavinės, vadinamosios „kawiarni“ arba „kofenhauzy“, Abiejų Tautų Respublikoje duris atveria XVIII a. antroje pusėje ir paplinta žaibišku greičiu. 1792 m. Varšuvoje jau veikė 101 kavinė, o 1814 m. Vilniuje buvo jau 49 kavinės. XIX a. tampa populiaru pramogauti kur nors išvykus už miesto, gamtoje.

Adomo Honorio Kirkoro 1859 m. išleistame gide po Vilnių ir apylinkes aprašomas Ribiškėse stovintis namas „Kaimiška kava“, kuris daugelį metų miesto gyventojams buvo labiausiai viliojanti vieta. Čia po atviru dangumi arba salėje per visą namo ilgį vyksta vasaros pokyliai, prašmatnūs ponų piknikai, ištaigingi pietūs, studentų gegužinės.

Panaikinus baudžiavą, Lietuvoje dvarai pamažu prisitaikė prie kapitalistinės žemėvaldos. Be dvaruose gaminamos žemės ūkio produkcijos, čia steigiami pažangūs fabrikai, taip pat pasitaiko pavienių atvejų, kai dvarai pradeda siūlyti viešojo maitinimo, apgyvendinimo paslaugas, rengia pramogas iš miesto atvykusiems vasarotojams.

Vienas pirmųjų pavyzdžių būtų Lentvario dvaro parke Grafų Tiškevičių atidaryta „Café Riviera“. Lankytojus iš Vilniaus čia masino ne tik kavinė, bet ir vieno iškiliausių XIX a. pabaigos kraštovaizdžio architektų Édouardo François André (1840–1911) sukurtas parkas. Anot menotyrininkės Laimos Laučkaitės-Surgailienės, Vilniaus miesto centre Lentvario dvaro kavinę garsino „gyvoji reklama“ – nusigrimavęs jaunuolis su cilindru bei monokliu vaikščiojo pasikabinęs užrašą „Landwarowo. Restoran „Riviera“. Susivilioję pramogauti miestiečiai Lentvario dvaro kavinę galėjo pasiekti geležinkeliu ar jau atsiradusiu vienu pirmųjų autobusų.

Aristokratų dvare veikianti elegantiška kavinė turbūt nebuvo atidaryta siekiant daug uždirbti, tačiau buvo dvarų, kurie vertėsi turizmo paslaugomis, nes neturėjo kito pasirinkimo. Pvz., Milošų (Miłosz) šeimos kadais pasiturintis Krasnogrūdos dvaras (14 km nuo Lazdijų, dab. Lenkija) tarpukariu buvo tapęs pensionu vasarotojams. Jame triūsė visa šeima, tenkindama įnoringų
miestiečių užgaidas.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Marius Daraškevičius
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Marius Daraškevičius

 

Humanitarinių mokslų srities menotyros krypties doktorantas (Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Vilniaus dailės akademijos jungtinė doktorantūra). Tyrinėja XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos dvarų sodybų architektūrą, interjerą, taikomąją ir dekoratyvinę dailę, bajorų valgomojo kultūrą.