Vasara… Tai metas, kai kuo daugiau laiko norime praleisti gamtoje, ilsėtis ir mėgautis ką tik nuo medžio nuskintomis vyšniomis. Lengvumo ir poilsio laikas. Laikas, kai brangias minutes gaila leisti prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Bet… Visi žinome, kokia permaininga ta lietuviška vasara, todėl vakarais, kai už lango niūriai lyja, siūlome 3 gana lengvus, šeimyniškus ir šiltus filmus. O jei yra noro pamąstyti giliau, ne tik pramogauti, pristatome 2 dokumentinius filmus apie tai, kokį maistą valgome, iš kur jis atsiranda ir kas gali atsitikti, jei be saiko maitinsimės greitojo maisto restoranuose. Taigi – žiūrėkite, ilsėkitės ir nepamirškite mėgautis kiekvienu kąsniu (minute)…

„Skrebutis“
(„Toast“, 2010 m.), rež. S. J. Clarkson

Televizijos „BBC One“ drama „Skrebutis“ sukurta remiantis Nigelio Slaterio autobiografija. Greičiausiai paklausite, kas tas Nigelis Slateris. Ir kodėl britų televizija sukūrė filmą remdamasi jo vaikystės prisiminimais. Beje, nors filmas sukurtas televizijos ekranams, jį rodys ir kino teatrai.

Nigelis Slateris – žymus britų rašytojas ir žurnalistas, rašantis apie maisto kultūrą, daugiau nei 10 metų turėjęs savo skiltį, skirtą britų virtuvei, žurnale „The Observer Magazine“. Be to, jis yra išleidęs daugiau kaip 10 knygų apie maisto gamybą, receptų rinkinių ar patarimų. Tačiau daugeliui Nigelis tapo žinomas tik tada, kai išpopuliarėjo jo autobiografija „Toast: The Story of A Boy’s Hunger“ (liet. „Skrebutis: berniuko alkio istorija“).

Čia pasakojama apie Nigelio vaikystę ir nuo pat mažens pasireiškusį potraukį gaminti maistą. Jo mylima mama nepasižymėjo talentu virtuvėje ir sunkiai sirgo. Kiekvieną kartą nepavykus pagaminti vakarienės šeimai, jiems tekdavo valgyti skrebučius. Berniuko motinai mirus, vienintelis būdas atkreipti tėvo dėmesį buvo bandymai pagaminti ką nors skanaus… Tačiau vieną dieną tėvas nusprendžia vesti ponią Potter – ji virtuvėje gali kurti šedevrus… Taip prasideda maisto gamybos kova dėl tėvo meilės! Kuo ji baigsis, pamatysite patys…

P. S. Šį filmą verta žiūrėti jau vien todėl, kad jame puikiai atkurta septintojo dešimtmečio Anglijos atmosfera ir gyvenimas.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

„Tortilijos sriuba“ 
(„Tortilla Soup“, 2001 m.), rež. Maria Ripoll

Šis filmas – lengva amerikietiška drama, komedija, kurios scenarijus parašytas pagal „Gerame skonyje“ jau pristatytą Ango Lee filmą „Valgyti, gerti, vyras, moteris“.

Šilta ir šeimyniška istorija pasakoja apie meksikiečių šeimos gyvenimą, jų džiaugsmus ir vargus. Našlys meksikietis virtuvės šefas Martinas Naranjo gyvena su trimis žaviomis, tačiau vis dar netekėjusiomis dukterimis. Nors po žmonos mirties prarado skonio pojūtį, jis vis dar gamina puikius meksikietiškus sekmadienio pietus iš daugybės patiekalų. Kodėl? Todėl, kad tai – vienintelis būdas, kuriuo dukterims sugeba parodyti savo meilę.

Visos trys dukterys labai skirtingos ir visos jos ieško savo laimės ir būsimų vyrų. Vyriausioji, Leticia, yra konservatyviausia, dirba chemijos mokytoja vidurinėje mokykloje. Vidurinioji, Carmen, nors iš tėvo paveldėjo aistrą maistui ir kartais pasvajoja apie savo meksikietišką restoraną, dirba verslo analitike. Jauniausioji, Maribel, yra maištinga ir nepaklusni. Taigi… Kiek aštrių pipiriukų teks merginoms suvalgyti, kol ras patį geriausią laimės receptą?

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

„Padavėja“ 
(„Waitress“, 2007 m.), rež. Adrienne Shelly

Jenna – padavėja pyragų užkandinėje JAV pietuose. Ji – ne tik padavėja, tačiau ir puiki pyragų kepėja. Gamina pyragus iš pačių keisčiausių sudedamųjų dalių ir sugalvoja jiems netikėčiausių pavadinimų, susijusių su jos gyvenimu. Kepiniai tiesiog tirpsta burnoje ir užburia kiekvieną, jų paragavusį. Moters didžiausia bėda – jos savininkiškas ir žiaurus vyras Earlas, nuo kurio Jenna nori pabėgti. Tai ji gali padaryti tik laimėjusi pyragų kepimo konkursą, kurio pagrindinis prizas – nemaža pinigų sumelė… Bet visus Jennos planus sujaukia netikėta žinia – ji nėščia! Kaip pasikeis išradingosios pyragų kepėjos gyvenimas? Kas atsitiks sutikus jos nėštumą prižiūrėsiantį gydytoją?

Šis filmas skirtas nenorintiems apkrauti smegenų – tiesiog pasimėgausite gana paprasta istorija. Viena, kas užbūrė mane, – pyragų gamybos procesas ir jų įvairovė. Pyragas su egzotiškais prieskoniais, braškėmis ir juoduoju šokoladu, pyragas su marcipanais, „kišas“ su sūriu ir kumpiu, aplietas kiaušiniais… Internete netgi galite rasti pyragų, gamintų filme, receptų. Išbandykite!

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

„Super didelis aš“
(„Super size me“ 2004 m.), rež. Morgan Spurlock

Režisierius šį dokumentinį filmą-eksperimentą nusprendė sukurti per televiziją pamatęs, kaip dvi nemažą antsvorį turinčios amerikietės iškėlė ieškinį greitojo maisto restoranų tinklui „McDonald’s“, ir jo advokatai pareiškė, kad toks maistas yra sveikas.

Taigi Morganas Spurlockas nusprendė paeksperimentuoti ir patikrinti, ar toks teiginys gali būti tiesa. Jis turėjo:
• 30 dienų tris kartus per dieną maitintis vien tik restorane „McDonald’s“ parduodamu maistu;
• Per 30 dienų išbandyti visus patiekalus, gaminamus šiame greitojo maisto restorane;
• Jei pardavėjas pasiūlo, valgyti didžiausią įmanomą porciją („Super size“).

Per eksperimentą jis buvo prižiūrimas medikų – šie stebėjo Morgano sveikatą ir psichologinę būklę. Pokyčiai, deja, nebuvo į gera. Pažiūrėkite ir patys pamatysite. Beje, analizuojamas ir greitojo maisto restoranų verslas, pastangos pritraukti žmones, ypač vaikus, svarstoma apie daugelio amerikiečių propaguojamą gyvenimo būdą.

Nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ filmas buvo apdovanotas už geriausią režisūrą (2004 m.) ir nominuotas „Oskarui“ (2005 m.) už geriausią dokumentinį filmą.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

„Food inc.“
(„Food inc.“, 2008 m.), rež. Robert Kenner

Šis „Oskarui“ nominuotas (2010 m.) dokumentinis filmas pasakoja apie tai, kaip JAV auginama masinė ūkinė produkcija – gyvuliai, javai ir daržovės. Kai kurie žmonės sako, kad „Food Inc.“ visiškai pakeitė jų požiūrį į maistą ir produktus, kuriuos galima rasti prekybos centruose. Mano nuomone, aklai tikėti viskuo, ką rodo filmas, nereikėtų, bet verta susimąstyti, kodėl ir kokį maistą kasdien valgome.

Pirmojoje filmo dalyje aptariama ir parodoma industrinė gyvulininkystė – fermose auginamos vištos, kiaulės ir karvės. Atskleidžiama, kaip nehumaniškai gyvuliai laikomi fermose, kaip ir kokia mėsa atsiranda prekybos centruose. Antrojoje dalyje matysime, kaip didieji amerikiečių fermeriai augina javus ir daržoves (filme rodomos pupelės ir kukurūzai). Trečiojoje ir paskutinėje diskutuojama apie direktyvas ir įstatymus, leidžiančius naudoti daug pesticidų ir trąšų ar netrukdančius didiesiems maisto tiekėjams gauti didžiulį pelną už pigų, tačiau nesveiką maistą.

Pasirodžius šiam filmui nemažai įvairių maisto tiekėjų bendrovių iškėlė ieškinius filmo režisieriui, tačiau manome, kad jis savo tikslą pasiekė – privertė žmones susimąstyti ir pradėti kalbėti apie tai, ką valgome, kaip atsiranda maistas ir kodėl svarbu tai žinoti.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

©Žurnalas „Geras skonis“

Giedrė Beckker
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Giedrė Beckker

 

Esu Giedrė Beckker – dizainerė, menininkė, menotyrininkė. Nusikalstamai įsimylėjusi knygas, filmus ir maistą. Šiek tiek geek’ė.