Lietuvių nereikia įkalbinėti nusipirkti ispaniško vyno butelį! Statistika rodo, jog mūsų šalyje Ispanijos vynas užima antro populiariausiojo vietą, tačiau nėra itin atsilikęs nuo lyderių prancūzų ar atitrūkęs nuo besivejančių italų. Žinių ištroškusiems lietuviams siūlome svarbiausių pastarųjų metų Ispanijos vyno tendencijų apžvalgą.

Ispanijos krizės naudą vyno pasaulis ne tik Lietuvoje gaudo

Į eksportą orientuotas Ispanijos vyno verslas visada buvo geriau organizuotas, nei galėtumėte tikėtis iš neskubrių ispanų. Jau gerokai prieš prasidedant krizei ispanus, katalonus ar baskus galima buvo sveikinti su geriausio vyno dizaino meistrų titulu! Be abejonės, tai ne klaida, kurios vietoje neturėjo būti įrašytas Italijos pavadinimas!!!

Staiga visai ne iš giedro dangaus nugriaudėjo krizė, ketvirtis gyventojų neteko darbo, stojo gyvenimas… tačiau visa tai ne apie vyno verslą! Buvo bankrotų, bet rinka nubaudė tik lėtus ar nepagrįstai pasipūtusius, nes krizės akivaizdoje ir taip neapsnūdę vyndariai pradėjo suktis dar vikriau. Būtent sunkmečiu ar brendant iš jo Lietuvoje pradėjo plisti anksčiau vietos neradęs Ribera del Duero vynuogynų vynas. Ne vien tik jo, bet ir kito brangaus ar pigaus vyno gamintojai parodose pirkėjams skirtą šypseną ėmė lydėti dosnia nuolaida, o lietuviams tai visada patinka.

Tikriausiai pats netikėčiausias sunkmečio efektas – pasipylęs visiškai naujų gamintojų vynas, dažnai stebinantis ne tik ambicija, bet ir priimtina kaina. Šimtamečių vynmedžių derliaus rankomis gaminti deimančiukai pirkėjui teatsieina 15 Eur, o tai beveik gėdingai maža kaina.

Cava juodadarbiai, atskalūnai ir senieji – naujieji aristokratai

Lietuviško putojančio vyno pilstytojams išlaikant olimpinę ramybę mūsų scenoje pasirodė įvairaus sausumo Jaume Serra Cava putokšlis. Tai būtų net sugadinto popieriaus nevertas faktas, jei jo butelis nekainuotų 5 Eur, tad net lojalūs lietuviškiems vardams pirkėjai pradeda šnairuoti. O dar tas esminis gamybos būdo skirtumas…

Nors pačius ispanus, vidutinės bei mažos gamybos apimties vyno gamintojus, jau seniai erzino ne tik pigiausio Cava darytojai, bet ir milijonus dėžių į pasaulį paleidžiantys galiūnai. Meistriškumo puoselėtojus trikdė milžiniškas gamybos filosofijos bei produktų kainų skirtumas, jų nepasitenkinimas pratrūko 2012 m. Tada vienu sykiu savo vyną Cava vardu atsisakė vadinti gera dešimtis respektabilių gamintojų, tarp jų „Raventós i Blanc“ bei „Albet i Noya“. Josepas Maria Albertas savo buvusį Cava vyną vadina Penedes vynuogynų vardu, o Pepe Raventós yra pasiruošęs visą gyvenimą paaukoti dėl didžiojo savo tikslo – oficialaus Conca Del Riu Anoia vynuogynų vardo įteisinimo. Jei Pepei pasiseks – šie vynuogynai bus tik ekologiški, augintojams sąžiningai užmokama, o brandinimas prilygs šampanui. Utopija? Visi didingi darbai prasidėjo nuo utopijų.

Tuo tarpu senosios aristokratijos netrikdo Cava vardo dalybos su „prasčiokais“. „Agustí Torelló Mata“ leidžia Kripta Cava, brangesnę už daugelį šampano rūšių, „Codorníu“ bei „Freixenet“ brangieji irgi lygiuojasi ten pat. O gal tai ir yra tikrasis Cava pasikeitimas?

Vyninių „tinklų “ plėtra Ispanijos viduje

Puikų vyną gaminantys ir reputaciją bei pajamas užsitikrinę ispanų vyndariai netikėtai atrado galimybę savo patirtį bei sukauptą kapitalą „įdarbinti“ tolimoje ar artimoje kaimynystėje. Ganėtinai ryški tendencija Ispanijos vyno industrijai padėjo dvejopai: užkampiuose įsteigtos vyninės įlieja šviežio kraujo į vietinių bendruomenių ekonomiką, suteikia žinių ir rodo užkrečiantį pavyzdį kaimynams. Be to, patyrę vyndariai investuotojai į užsienio rinkas, pavyzdžiui, į Lietuvą, dažniausiai keliauja pramintu taku ir čia pirkėjams siūlo vyną, kuris anksčiau neturėjo šansų būti pastebėtas!

Neblogai mūsiškiams pažįstamas visoje Ispanijoje pabiręs mažų ir vidutinių „Juan Gil Family Estates“ vyninių tinklas puikiai iliustruoja „žmogišką“ globalizacijos veidą. Tarp daugelio jiems panašių kitų vyninių tinklų verta išskirti „Miguel Torres“, „Avanteselecta“ bei „žvaigždinį“ vyndarį Telmo Rodriguezą.

Jerez karalius mirė, tegyvuoja Jerez

Lietuvai plačiąja prasme chereso vynas absoliučiai nežinomas, tačiau to negalima pasakyti apie visą pasaulį. Šis įvairiausio sausumo klasikinis pastiprintas vynas yra gastronomijos kultūros dalis ne vien gimtinėje, bet ir anglosaksų šalyse, Šiaurės Europoje ir Prancūzijoje. Tačiau pokario, vaikų bumo ir rokenrolo kartų numylėtas Cream Sherry dabartiniams gėrikams yra per saldus ir per stiprus. Todėl per pastaruosius tuziną metų chereso eksportas į didžiausią Jungtinės Karalystės rinką sumenko beveik per pusę, į Olandiją irgi panašiai, o į JAV nusmuko „tik“ 38 proc.!

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Seno dvidešimtmečio VOS kategorijos bei trisdešimtmečio VORS chereso eksportas auga lyg ant mielių ir kai kuriose rinkose sudaro net ketvirtį apimties. Tarsi grybai po lietaus visame pasaulyje dygstantys užkandžių barai yra tikri sauso fino ir manzanilla chereso populiarinimo klubai. Močiučių ar tetų vynas praranda naftalino tvaiką ir yra linksniuojamas ne vien nuobodžių someljė – jis tampa populiarios barų kultūros dalimi. Gal Vilniuje ateina laikas barui su chereso vyno korta?

(R)evoliucija La Riochos krašte

Ilgą laiką La Riochos (Rioja) vynuogynų vynas buvo geriausias Ispanijoje. Dar nuo tų laikų, kai geriausi būti norėjo tik jie patys. La Riochos vyną eksportavo tik didelės bendrovės, jį gaminusios iš šimtų smulkių uogų augintojų atvežto derliaus. Sėkmės formulė parduodant vyną buvo paprasta: visose vyninėse gamintas vien tik baltasis, Crianza, Reserva ir Gran Reserva raudonasis. La Riochos vyną pardavinėjo žmonės, net karščiausią vasaros dieną dėvintys kostiumus, tokie patys šį gėrimą ir pirko. Nuobodu? Buvo taip nuobodu, tad ištroškę naujovių amerikiečiai, europiečiai ir lietuviai nepastebėjo, kad La Riochos krašte jau dešimt metų vyksta tikra (r)evoliucija! Specialiai šį žodį rašau dvejopai, nes daugybiniai pokyčiai labai įvairūs: lėti ir staigūs, viešinti ir pritrūkę dėmesio.

Pats netikėčiausias sunkmečio efektas – pasipylęs visiškai naujų Ispanijos gamintojų vynas, dažnai stebinantis ne tik ambicija, bet ir priimtina kaina.

Trejopos trukmės brandinimo Tempranillo nepasidarė prastesnis už pirmtakus, bet viešumoje jį apstumdė gausybė naujo stiliaus vyno. Nebrandinto raudonojo Joven vyno scenoje gausiai božolė stiliumi gamintas raudonasis nebūtinai vien iš Tempranillo derliaus. Geriausiu šio stiliaus pavyzdžiu yra Ramírez de Ganuza Erre Punto raudonasis iš Tempranillo, Garnacha ir baltojo(!) Viura ir Malvasia vynmedžių derliaus. Jam neregėtai naudotos tik apatinės kekių dalys, labiau tinkančios jaunam vynui!

Sprogdinant konservatyvų La Riochos įvaizdį tikrai nusipelnė gausiai pasipylęs „neįprastas“ rūšinis Graciano, Mazuelo, Maturana, Malvasia, Garnacha Blanca, Maturana Blanca, Tempranillo Blanco bei Turruntes vynmedžių vynas. Tikriausiai pirmieji tokio vyno šaukliai buvo „Ijalba“ ūkio vyndariai, o pasaulyje gerą reputaciją pelniusio „Beronia“ ūkio Graciano, Mazuelo bei „Baron de Ley“ ūkio Maturana rūšinio vyno galima įsigyti ir Lietuvoje. Kad tokiam „naujam“ rūšiniam gėrimui suteiktų solidumo, vyndariai jį linkę daryti iš nemaišyto vieno ploto derliaus, taikydami terroir koncepciją. Tai dar viena tendencija anksčiau tik skirtingų plotų vyno maišymą propagavusiame krašte.

Trūksta deserto? La Riocha dabar turi ką pasiūlyti ir kilnaus saldžiojo vyno mėgėjams. Dar prieš kurį laiką apie Botrytis cinerea derliaus vyną galima buvo svajoti, o dabar tokį „Corona“ vardu spaudžia CVNE vyninė. „Bodegas San Prudencio“ 2009 m. žengė dar toliau ir pagamino pirmąjį raudoną vino de hielo – ledo vyną!!! Matant tokius įvairius, bet užtikrintus žingsnius galima neabejoti, kad La Riochos vyndariai padarė viską, kad ne tik susigrąžintų, bet ir klijais prie savęs priklijuotų Ispanijos vyno karūną…

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Turbulencija Katalonijoje

Paskutinis dešimtmetis katalonams, įprastai gerai mokantiems skaičiuoti pinigus, buvo tikriausios turbulencijos laikas. Pakilusieji į aukštumas neretai buvo nublokšti žemyn. Tai ypač galima pasakyti apie Priorat DOQ vynuogynų vyną, kuris apskritai yra puikus, bet buvo per daug lepinamas dėmesiu. Mada ir išsipūtusios kainos paskatino „neprofesionalių“ investuotojų – sportininkų, dainininkų – antplūdį. Krizės akivaizdoje pirkėjai nusisuko nuo netikrų vertybių, o gal paprasčiausiai pritrūko pinigų. Pasipylė bankrotai, nusirito pardavimų banga, o Priorat vyno balsas gerokai pritilo, nors brangiausias šių vynuogynų gėrimas – Alvaro Palacios L’Ermita tapo brangiausias visoje šalyje. Dabar 2013 m. derliaus butelis visame pasaulyje kainuoja apie 1000 Eur…

Tuo tarpu aplink Priorat gyvenimas pradėjo virte virti. Minėtą apeliaciją supančių Montsant vynuogynų vyndariai iki krizės nebuvo išlepinti pinigų lietaus, tad neturėdami ko prarasti užtikrintai populiarina savo vardą eksporto rinkose. Lietuvoje yra bent trijų gamintojų vyno, kaip ir Priorat daromo Garnatxa, Carinyena mišinį papildant Syrah derliumi.

Norintiems ko nors mažiau rafinuoto dabar tinkamas laikas atrasti Terra Alta vynuogynų vyną. Juose įvairūs jauni vyndariai spaudžia vyną iš Ispanijai bei Prancūzijos Ronos slėniui būdingų vynuogių. Nepakankamai įdomu? Ragaukite šimtamečių vynmedžių Garnatxa baltąjį arba tokių pat senų Morenillo raudonąjį už pusę įprastinio Priorat kainos!

Statistika rodo, jog mūsų šalyje Ispanijos vynas užima antro populiariausiojo vietą, tačiau nėra itin atsilikęs nuo lyderių prancūzų ar atitrūkęs nuo jį besivejančių italų.

O kaip yra su Penedes vynuogynų vynu? Po to, kai dalis Torres vyno „pakeitė rūbą“, vietoje Penedes derlių skindamas Catalunya vynuogynuose, Penedes vynuogynų vardo matomumas tarsi sumažėjo ne vien tik Lietuvoje. Tačiau šios apeliacijos vyndariai tikriausiai patys inovatyviausi Ispanijoje, mat sodina dar ką tik išvestas vynmedžių veisles Caladoc, Arinarnoa, Marsellan. Taip pat atkapsto savo senus vynmedžius Sumoll ar Malvasia de Sitges. Ir gamina puikų vyną, bet jo neskuba vežti į užsienį, nes šalia yra viską išgerianti, nors ir reikli, Barselona.

Valensija – nauja karta

Prieš dvidešimt metų, kai Valensijos (Valencia) vynuogynų vyndariai snūduriavo siestoje, pasauliui pigų, bet suprantamą rūšinį vyną tiekė Katalonija. Dabar juos pakeitė Valensijos miesto apylinkių vyndariai. Jiems tai pavyksta padaryti pigiai, o Valensijos vynuogynų vynas pakankamai sodrus, kad suremtų ietis su čiliečių ar argentiniečių vynu. Bent jau Baltijos šalių gyventojams toks gėrimas tikrai imponuoja. Ragavote Gran Castillo?

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Totalinis Garnacha sugrįžimas

Kai prieš keturiasdešimt metų La Riochos vyndariai ryžosi atsisakyti Garnacha vynmedžių Tempranillo vyno naudai, atrodė, jog ši tendencija yra absoliučiai negrįžtama. Garnacha vynmedžiai buvo ujami lauk, jiems palikta erdvė tik rožinio gamybai. Ir dar tiems provincialiems užkampiams, kur vyndariai neturėjo pinigų Tempranillo sodinukams…

Tačiau išbrėško naujas rytas! Norint atremti Naujojo Pasaulio vyndarių spaudimą, kaip atsako reikėjo tamsios spalvos, intensyvaus suprantamo kvapo ir skonio vyno be įmantrių taninų. Teko ne kartą pasikrapštyti akis, kol buvo suprasta, jog genialus atsakas yra po pat nosimi styrantys šimtamečių vynmedžių laukai. La Riochos ir Navaros (Navarra) vynuogynuose vis dar auga Garnacha, bet daugiausia jų Aragono krašte: Calatayud, Carinena bei Campo de Borja apeliacijose. Borsao vyndariai buvo pirmieji, pralaužę ledus pasaulyje, kiek vėliau jų pačių bendras projektas su Jorge Ordonez „Alto Moncayo“ dukart pelnė Roberto Parkerio 100 balų įvertinimą. To pakako, kad pasaulis pakeistų požiūrį, o lietuviai čia tikrai nepavėlavo! Patikrinkite savo mėgstamą Ispanijos raudonąjį! Ar tai ne Garnacha?

Pietų Ispanijos siurprizai

La Mančos (La Mancha) ir Mursijos (Murcia) kraštuose dabar galima regėti didžiąją transformaciją, kuriai palyginimas su į drugelį virstančiu vikšru neatrodytų perdėm patetiškas. Ilgą laiką Manchuela, Almansa, Yecla bei Jumilla vynuogynų bei vyninių savininkai neturėjo net vilties, kad išauš šviesus rytojus. Jų vynuogynuose auginti „beviltiški“ Garnacha Tinta, Garnacha Tintorera, Monastrell vynmedžiai buvo vadinami prastais, o pinigų pokyčiams nebuvo. Tačiau jau praeito šimtmečio pabaigoje vienas garsiausių Ispanijos vyno žurnalistų Victoras de la Serna Manchuela vynuogynuose nutarė įkurti savo vyninę „Finca Sandoval“, tuo pat metu Jumilla vynuogynuose kukliais daigais „kalėsi“ „Casa de la Ermita“, „Luzon“, „Juan Gil“, „Casa Castillo“ vyninės. Paaiškėjo, kad įmanoma pasiekti „neįmanomus“ rezultatus. Į minėtų apeliacijų plotus savo vynuogynų steigti sugužėjo viso pasaulio vyndariai. Jumilla, Yecla ir Almansa vynuogynų vynas jau senai nebėra blogas… ir pigus. Valensijos krašto vynas yra ispanų atsakas paprastam Čilės vynui, o minėtų vynuogynų raudonasis konkuruoja su brangesniu čilietišku. Ir bent jau kol kas lietuvių akyse nepalieka jam šansų!

Keturiasdešimt metų pokyčių

Būtent tiek laiko Ispanijos vyndariai nesustoja perrašinėję savo vyno istorijos. Pirmuosius darbus jie atliko lėtai, o dabar vis greitėja… ir tampa mažiau nuspėjami. O laikais, kai įspūdį galima padaryti tik naujumu, tai yra labai svarbu! Ispanijos vynas per dešimt metų sugebėjo lietuvių akyse išlikti įkandamu pirkiniu, pačiu sunkiausiu metu nupūtė dulkes ir atnaujino klasikinių kūrinių žvilgesį, o svarbiausia – įgijo naujų ir tikrai netikėtų skonių. Laikas parodys ar tai ne dramatiškiausi pokyčiai vyno istorijoje?

©Žurnalas „Geras Skonis“

Petras Nėris
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Petras Nėris

gėrimų ekspertas