Popiečio arbatos magija

„Kiekvienas arbatos puodelis – tarsi nauja vaizduotės istorija…“ – tokius skambius žodžius ištarė paslaptingoji Catherine Douzel, ir arbata susuko galvą daugeliui. Regis, nėra nieko maloniau už karštos ir aromatingos arbatos puodelį, ramias mintis ir turiningą pokalbį. Įtemptą dieną patirti šį malonumą ne tik vakare, bet ir per popietę – tiesiog maža svajonė.

Popiečio miegas ar… arbata?

Penktos valandos arbatos tradicija – naujai atgimstantis reiškinys, kurio šaknys siekia 3 tūkstantmetį pr. Kr. Kinijoje. Šį ritualą išpopuliarino XVII a. Anglijos karalius Čarlzas II ir jo žavioji žmona infantina Katerina de Branganza. Popiečio arbatėlė Anglijoje dar labiau paplito hercogienės Anne dėka 1840 m. Kadangi tuo metu buvo įprasta ruošti tik pusryčius ir vėlyvą vakarienę (apie aštuntą valandą vakaro), hercogienė jau ketvirtą popiet jausdavosi alkana ir į savo kambarį kartkartėmis prašydavo atnešti puodelį arbatos, duonos, sviesto ir pyrago gabalėlių. Tai tapo jos mielu įpročiu. Ilgainiui Anne į vasaros rezidenciją pradėjo kviesti ir savo drauges. Per keturiasdešimt metų arbatos pertraukėlė virto socialiniu reiškiniu: moterys puošdavosi ilgomis suknelėmis, mūvėdavo plonytėmis pirštinaitėmis, o galvas dabindavo skrybėlaitėmis. Maža dienos pertraukėlė tradiciškai vykdavo tarp ketvirtos ir penktos valandų popiet.

Kinija ir mažasis pirštelis

Nors popiečio arbatos tradicija siekia jau kelis tūkstančius metų, iki šiol yra manoma, jog geriausia ją patiekti kiniško porceliano puodeliuose, nes tikima, kad būtent juose geriausiai išsiskleidžia gėrimo aromatas. Jei puodelis be ąselės, jį laikant reikėtų nykštį pakreipti ties šeštos valandos laikrodžio padala, rodomąjį ir vidurinį pirštą ties dvyliktos, o mažylį – iškelti. Jis turi būti ne ištiestas, o grakščiai sulenktas – tai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Jokiu būdu negalima puodelio apgaubti delnais, juo mosuoti ore, mojuoti, o jei arbatos negeriate, puodelį privalote padėti ant lėkštelės. Dažniausiai puodelis laikomas dešinėje, o lėkštutė – kairėje rankoje.

Šaukštelio sūkuriai

Šaukštelio paskirtis, regis, labai aiški – išmaišyti, tačiau ir čia svarbu laikytis etiketo. O taisyklė paprasta – negalima maišyti sukamaisiais judesiais – šaukštelį reikia laikyti ties šeštos valandos rodykle ir du tris kartus juo perbraukti link dvyliktos valandos taško. Panaudotą įrankį patartina padėti į lėkštelę, šalia puodelio ąselės. Jokiu būdu šaukštelio nepalikite puodelyje, kai geriate arbatą!

Pievos kvapai puodelyje

Popiečio gėrimui paruošti tinka šimtai arbatos rūšių (Ceilono ar Indijos), tačiau pati populiariausia yra Assam (stipri, svaigaus kvapo arbata iš Indijos), Darjeeling (laukinių gėlių ir migdolų aromato prisotinta indiška arbata), Earl Grey (juodoji arbata, pagardinta bergamotėmis) ir Lapsang Souchong (kiniška pušų kvapo arbata). Vienas svarbiausių dalykų ruošiant arbatą yra net ne jos rūšis, o tikslus procesas. Tad keli žodžiai apie jį.

Penktos valandos arbatos tradicija – naujai atgimstantis reiškinys, kurio šaknys siekia 3 tūkstantmetį pr. Kr. Kinijoje.

Pirmiausia arbatinis dedamas į indą su karštu vandeniu ir sušildomas. Į arbatinį sumesti arbatos lapeliai ar maišeliai užpilami šviežiai užvirtu vandeniu ir paliekami pailsėti 2–5 minutes. Kol arbatžolės jaukiai plūduriuoja karštame vandenyje, arbatinis statomas ant stalo – dar geriau, jei iš apačios arbatinį šildo maža liepsnelė. Pilant gėrimą į puodelį, arbatinio dangtelis prilaikomas pirštu. Arbatos maišelius ar lapelius galima išimti iš arbatinio arba jame palikti – viskas priklauso nuo geriančiųjų skonio, t. y. kokį stiprumą jie mėgsta.

Citrininis pienas

Popiečio arbata patiekiama tik su pienu. Grietinėlė šiuo atveju netiks, nes jos riebumas užgožia arbatos skonį. Jei puodelis pagamintas iš trapesnio porceliano, į pašildytą indą pirmiausia pilamas pienas. Jeigu puodelis iš tvirto ir storesnio porceliano, pieną galite pilti vėliau, kai puodelyje garuos arbata. Citrina turi būti supjaustyta riekelėmis, ne ketvirčiais, ir išimama mažyte šakute. Galite išspausti sultis iš griežinėlio, o luobelę padėti ant lėkštelės. Aišku, pienas ir citrina nėra geriausi draugai, tad rinkitės vieną iš jų. Saldinimas priklauso nuo individualių poreikių ir jokios taisyklės čia negalioja. Pagal tradicijas arbatą reikia gerti mažais gurkšneliais, neskleisti pašalinių garsų, nesiurbčioti. Geriant reikia mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis…

Pyragėlių piramidės

Paklausite, o kas buvo valgoma per popiečio arbatėlę? O čia jau atsiveria visa skonių paletė: maži sumuštiniai, karštieji kąsneliai, pyragaičiai, keksiukai. Klasikiniai popiečio arbatos sumuštiniai ir dabar tokie patys: su agurkais, su majonezu ir pipirnėmis, rūkyta lašiša, ikrais ir kreminiu sūriu, rūkyta vištiena ar kumpiu ir garstyčiomis. O kur dar rageliai, pyragaičiai, keksai, bandelės, sviestiniai sausainiai… Tiesiog sukasi galva… Tačiau ir čia galioja kelios taisyklės. Užkandžiai prie arbatos patiekiami trijų aukštų piramidėje, kurios žemiausiame laiptelyje ilsisi saldainiai, pyragėliai; viduriniam – užkandžiai ir sumuštinukai, o ant aukščiausio laiptelio ragautojų laukia scones – purūs paplotėliai, pertepti puriu kremu, uogomis ir vaisiais.

Visi popiečio arbatėlei skirti užkandžiai ir saldumynai turėtų būti vieno kąsnio. Jei taip nėra, susukite suktinuką arba skanėstus juos supjaustykite sviesto peiliu. Negalima maisto smaigyti šakute, mirkyti užkandžių į pagardus.

Tradicijos šiandien

Popiečio arbatos tradicija itin stipriai gyvuoja Didžiojoje Britanijoje. Ji gaji ir Devonšyre, Dorsete, Kornvalyje, Somersete bei kituose regionuose. Populiariausi Anglijos viešbučiai „Clariges“, „Dorchester“, „Ritz“, „Savoy“ ar „Brown“ jus maloniai pakvies pasimėgauti šiuo popiečio gėrimu.

Pačia tradiciškiausia popiečio arbata galite pasivaišinti „Ritz“ viešbutyje, Londone. Čia ji tiekiama nuo 1906 m. nuostabaus grožio „Palm Court“ salėje. Joje paragausite vieno kąsnio sumuštinukų su rūkyta lašiša, kepintu kumpiu, šviežiomis razinomis, obuolių paplotėliais, tortukais. Pagrindinis virėjo tikslas – svečiams patiekti šviežios duonos, traškių sausainukų, kiekvieną lėkštę papuošti kuo išmaniau ir įspūdingiau.

„Palm Court’e“ galima rinktis iš trylikos arbatos rūšių: baltosios, žalios, ulongo, juodosios, žolelių ar raudonosios. Arbata dekantuojama, todėl tiek pirmasis, tiek antrasis arbatos puodelis bus vienodai nuostabaus skonio. Čia suaugusieji gali rinktis vieną iš dviejų meniu: klasikinį arba New York. Jie skiriasi patiekalais, prie jų galite už papildomą mokestį užsisakyti taurę nuostabaus šampano. Kiekvienas meniu be šampano jums kainuos 45 JAV dolerius, o taurė šampano – dar papildomus dvidešimt. Beje, norint čia pakliūti, reikia formaliai vilkėti: vyrai turi dėvėti švarką ir būtinai ryšėti kaklaraištį – džinsai, marškinėliai ir sportinė apranga čia draudžiama.

Pačia tradiciškiausia popiečio arbata galite pasivaišinti „Ritz“ viešbutyje, Londone. Čia ji tiekiama nuo 1906 m. nuostabaus grožio „Palm Court“ salėje.

Smalsu, ar ši nuostabi tradicija pasiekiama mums lietuviams? Tikrai taip. Vilniaus širdyje esančio viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ restorane „Telegrafas“. Čia Jums bus patiekta gardi kokybiška arbata, dailiai piramidėje išdėlioti užkandžiai ir šilti scones pyragėliai.

Ragaudama skanėstus ir gurkšnodama arbatą prisimenu nuostabias eilutes, parašytas garsios tinklaraštininkės Chio Jen: „Pirmasis puodelis suvilgo mano lūpas ir liežuvį, antrasis apgaubia mano vienatvę… Trečiasis surenka visus sunkumus ir paslepia giliai širdyje, ketvirtasis išgrynina sielą, o penktasis – pakelia mano gyvenimą virš kasdienių rūpesčių…“

©Žurnalas „Geras Skonis“