Tęsdami porceliano temą, šį kartą keliamės į plačiąją Rusiją – ji pasauliui dovanojo ne vieną garsią porceliano manufaktūrą, čia gimė daug unikalių porceliano dirbinių, skirtų tiek caro rūmams, tiek paprastiems žmonėms. Šiame straipsnyje apžvelgiame penkis didžiuosius porceliano gamintojus – Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą (IPM), Kuznecovų porceliano imperiją, Brolių Kornilovų, Gardnerio (Verbilkų), Popovo porceliano manufaktūras, be to, trumpai pristatome Gžel porceliano manufaktūrą, taip pat įsiliejusią į margą ir turtingą Rusijos porceliano istoriją…

Imperatoriškoji porceliano manufaktūra (IPM ) Porceliano Rusijoje istoriją, matyt, derėtų pradėti nuo caro Petro I (Didžiojo) (1672–1725), kuris, pradėjęs bendradarbiauti su Olandija, 1718 m. pradėjo vežti sau ir parduoti skirtą Delfto fajansą. (Fajansas – savotiškas porceliano „pusbrolis“. Tai porėta, nesukepusi keramika. Ji pigesnė už porcelianą.) Nuo tada caras pats ėmė domėtis porcelianu ir sudomino juo kitus. Apskritai Petras I buvo itin pažangus. Jis laikomas net savotišku Rusijos pramonės tėvu. Matyt, savo pažangų požiūrį, mintis bei darbus perdavė ir vaikams. Juk ne kas kitas, o carienė Jelizaveta Petrovna (Petro Didžiojo duktė) (1709–1762) Sankt Peterburge, ant Nevos upės kranto, 1744 metais įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą (IPM). „Tarnauti / atiduoti duoklę savo gimtosios šalies tradicijoms bei menui“ – toks buvo carienės Jelizavetos šūkis, tikslas, iškeltas IPM. Tai pirmoji manufaktūra Rusijoje, itin daug dėmesio ir investicijų skyrusi ne tik meistrams mokyti, bet ir technologijoms tobulinti. IPM porceliano gaminiai tokie plonyčiai, gracingi, kad, rodos, bemaž perregimi. IPM, be kitų porceliano dirbinių, gamino kalėdinius ir velykinius servizus, skirtus rūmų stalui.

1762 m. į sostą atėjo Jekaterina II (Didžioji) (1729– 1796). Ji pakeitė meistrus, kvietėsi juos iš Europos. Įkūrė mokyklą, kurioje mokėsi rusų meistrai. Iš gabių vaikų buvo atrenkami būsimieji porceliano manufaktūros darbuotojai.

Iki 1917 metų Imperatoriškoji porceliano manufaktūra gamino porceliano dirbinius rūmams – caro poreikiams patenkinti. Ir tik labai maža dalis porceliano dirbinių buvo pasiekiami, prieinami ir įperkami paprastiems žmonėms. Nuo 1920 metų IPM porceliano dirbiniai pristatomi Londono, Berlyno, Paryžiaus ir Helsinkio parodose – ten jie įvertinti itin gerai. 1937 metais IPM gaminiai pasaulinėje parodoje Paryžiuje pelnė aukso medalį.

IPM egzistavo iki 1917 metų revoliucijos, po kurios, 1918 metais, buvo nacionalizuota ir pavadinta Petrogrado fabriku, o 1925 m. pervadinta Leningrado Lomonosovo porceliano gamykla.

Šiomis dienomis fabrike toliau gaminami porceliano suvenyrai, dovanėlės, malonios smulkmenos, kavos ir arbatos servizai. Daugiau kaip pustrečio šimtmečio veikiantis prestižinis porceliano fabrikas 2005 metų gegužės 29 dieną atgavo teisę susigrąžinti savo priešsovietinį vardą – Imperatoriškoji porceliano manufaktūra, kurios gaminiai ir šiandien primena auksinius carinės Rusijos laikus…

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Kuznecovų porceliano imperija

Daugelyje rusų šeimų saugomi šeimyniniai porceliano servizai, pavieniai indai ar kitokie porceliano dirbiniai, dekoruoti gėlėmis, augalų motyvais, vaisiais, dailiomis mergaitėmis ir pan. Ant šių indų dažniausiai randame ženklą – dvigalvį erelį, taip pat užrašą „M. S. Kuznecovo fabrikas“.

1832 metais pirklys Terentijus Kuznecovas, žinojęs porceliano gamybos paslaptis, nutarė pradėti savo nuosavą verslą ir pastatė nedidelį fabriką su šešiomis degimo krosnimis. Fabrikas įkurtas Duliove, netoli Maskvos. Ten gamintas porcelianas išsiskyrė balta spalva ir ryškiais piešiniais. Paprastai porcelianinius indus ir kitus dirbinius dekoruodavo moterys – fabriko darbininkės. Visas darbas buvo atliekamas rankomis. Vienu metu Duliovo fabrike dirbo net 3 000 žmonių.

Verslas sekėsi išties neblogai, porceliano gamyba plėtėsi, viena Kuznecovų karta keitė kitą, kaip palikimą perimdamos porceliano verslą. Terentijus Kuznecovas pasižymėjo ypatingu darbštumu, atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Tai ir lėmė jo verslo sėkmę. Duliovo fabrikas buvo pats garsiausias iš Kuznecovo turimų 18-os fabrikų. Šiame fabrike, gavus užsakymą pagaminti imperatoriaus rūmams servizą, gamybos procese dalyvavo net 7 000 žmonių.

Rusija pasauliui dovanojo ne vieną garsią porceliano manufaktūrą, čia gimė daug unikalių porceliano dirbinių, skirtų tiek caro rūmams, tiek paprastiems žmonėms.

Kuznecovų manufaktūros (ne tik Duliovo parduotuvės) ėmė tenkinti ir kitų socialinių grupių poreikius – neapsiribojo vien caro rūmais. Dar po kurio laiko Kuznecovų porceliano imperija taip išplito, kad prarijo pagrindinį varžovą – Gardnerio manufaktūrą, įkurtą dar 1766 metais. Iki 1895-ųjų Kuznecovų porceliano manufaktūrose buvo gaminama daugiau kaip pusė viso Rusijoje pagaminamo porceliano. Taigi Kuznecovų porceliano imperija tapo savotiška monopolija.

Kuznecovų šeimai priklausiusių porceliano fabrikų buvo ne tik Maskvoje, bet ir Rygoje, Volkove bei kituose miestuose. Dar viena Kuznecovų porceliano verslo sėkmės paslaptis ta, kad fabrikuose puikiai suderintas rankų ir mašinų darbas. Kuznecovų porcelianas turėjo tiek europietiškų, tiek vietinių bruožų, atitiko įvairius vartotojų poreikius. Porceliano dirbinių asortimentas buvo ypač platus – apie 150 variacijų pietų servizų, arbatos ir kavos rinkinių, beveik 370 skirtingų tipų puodelių, arbatinukų, sviestinių, vaisiams skirtų vazų, cukrinių, žvakidžių, vazų gėlėms ir kt. Nors ir nedaug dirbinių buvo eksportuota, to užteko, kad Kuznecovų porceliano imperija išgarsėtų visame pasaulyje. Centrinės Azijos šalyse ir Turkijoje itin aukštai vertintas tradicinis Kuznecovų porcelianas. Įdomu tai, kad, pvz., Kinijoje Kuznecovų porcelianas buvo laikomas net labiau „kinišku“ už vietinius gaminius.

1900 metais Kuznecovų manufaktūros dirbiniai pasaulinėje Paryžiaus parodoje įvertinti pagrindiniu prizu. O Imperatoriškosios porceliano manufaktūros gaminiai liko beveik nepastebėti. 1918 metais Kuznecovų porceliano fabrikai buvo nacionalizuoti.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Gardnerio (Verbilkų) porceliano manufaktūra

Šios porceliano manufaktūros istorija glaudžiai susijusi su anglo Frencio Gardnerio, 1746-aisiais atvykusio į Rusiją, pavarde. F. Gardneris turėjo aiškų tikslą ir planą – įkurti porceliano manufaktūrą. Šiam tikslui įgyvendinti jis pasirinko mažą miestelį netoli Maskvos – Verbilkas. Nors dar 1723 metais caras Petras Didysis išleido įsakymą remti visas porceliano manufaktūras, įkurtas Rusijoje, vis dėlto tik paramos neužteko – reikėjo gauti ir leidimą tokiam verslui plėtoti. F. Gardneriui šį leidimą gauti pavyko tik 1766-aisiais. Tačiau apsukrusis anglas verslininkas leidimo nelaukė ir pradėjo gaminti porceliano dirbinius anksčiau. Kad ši klasta neišaiškėtų, F. Gardneris dirbinius žymėjo Meiseno porceliano manufaktūros ženklu. Tai nebuvo labai didelis melas, nes Meiseno porceliano meistrai iš tiesų dirbo F. Gardneriui. Iki gaudamas leidimą, F. Gardneris toliau gamino Meiseno manufaktūros porceliano dirbinių kopijas. Tačiau laikui bėgant piešiniai, dekoras kito – atsirado vis daugiau rusiškų motyvų, pvz., iš rusų liaudies pasakų.

Šiuo metu Rusijos porcelianas pasaulyje itin vertinamas. Ypač vertinami Imperatoriškosios porceliano manufaktūros (IPM) ir Gardnerio (Verbilkų) porceliano fabriko gaminiai.

Kai tik F. Gardneris gavo leidimą, iškart nusitaikė į imperatoriškąją šeimą – iš jos siekė gauti kuo daugiau užsakymų. Ir iš tiesų carienė Jekaterina II (Didžioji) (1729–1796) daugiau porceliano užsakinėjo iš F. Gardnerio manufaktūros.

Vis dėlto F. Gardneriui verslas sekėsi nekaip… Be to, atsirado itin stiprių konkurentų. Todėl 1891-aisiais Gardnerio manufaktūrą nupirko Kuznecovų porceliano imperijos atstovai. Nors Kuznecovų porceliano manufaktūrose buvo gaminami plačiosioms masėms skirti dirbiniai, vis dėlto Gardnerio manufaktūros ženklas ir toliau naudotas. Ir dabar elitinis porcelianas, pagamintas Verbilkose, turi Gardnerio manufaktūros ženklą.

Broliai Kornilovai

1835 metais Sankt Peterburge broliai Kornilovai atidarė Kornilovų porceliano fabriką. Nuo pat fabriko įkūrimo pradžios Kornilovų porceliano manufaktūra tapo savotišku Rusijos ekonomikos stebuklu. Tai buvo geriausia privati porceliano manufaktūra. Nuo 1870 m. ji jau gamino geresnės kokybės porcelianą negu Imperatoriškoji ir kai kurios Europos porceliano manufaktūros.

1886-aisiais broliai Kornilovai porcelianą pradėjo masiškai eksportuoti ne tik į Europą, bet ir į Ameriką, Kanadą, Australiją, Indiją, Afganistaną. Jie pirmieji naudojo ženklą „Made in Russia“ („Pagaminta Rusijoje“). Garsioji „Tiffany“ turėjo išskirtines sąlygas prekiauti brolių Kornilovų porcelianu. Jie savo parduotuvių buvo įkūrę Paryžiuje, JAV ir Kanadoje.

Kornilovų porcelianas kokybiškas, kainavo be galo daug, jo mažai išlikę. Brolių Kornilovų porceliano fabrikas veikė iki 1918 metų, tada nacionalizuotas ir vietoj jo įsteigta elektrotechninio porceliano (izoliatorių) gamykla.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Popovo porceliano fabrikas

1804 metais netoli Maskvos įkurtas porceliano fabrikas, kuriam 1811-aisiais ėmė vadovauti pirklys A. G. Popovas. Šio fabriko porceliano dirbiniai, pagaminti remiantis geriausiomis Europos tradicijomis, užima svarbią vietą rusiškojo porceliano istorijoje ir kartu pasižymi nepakartojamomis, tik Popovo porcelianui būdingomis savybėmis: įvairia ir ryškia spalvų palete, kruopščiai išdirbtomis detalėmis, ypatinga sudėtimi. Tarp geriausių Popovo porceliano manufaktūros gaminių – vazos, indai, išsiskiriantys ryškiaspalvių, originalių piešinių ir auksinio dekoro deriniu, taip pat reljefine puošyba ir miniatiūrinėmis skulptūrėlėmis. Po valdytojo mirties techninis ir meninis porceliano dirbinių lygis pamažu krito, ir 1815 metais fabrikas buvo uždarytas.

Gžel porceliano manufaktūra (Maskvos regionas)

Kita stambi manufaktūra buvo Gžel porceliano fabrikas. Bėgant metams, Gžel porceliano dirbiniai įgijo unikalų tradicinį stilių. Tai buvo rankų darbo mėlynai balto arba spalvoto Rusijos kiniško porceliano dirbiniai, iki šiol gaminami vos 50 km nuo Maskvos įkurtame fabrike. Gžel – tai nedidelis miestelis, esantis netoli Maskvos, ir visame pasaulyje garsaus porceliano fabriko gimtinė. Gžel buvo ir tebėra svarbus rusiškosios keramikos istorijos ir plėtros centras. Šio miestelio istorijos pradžia – XVIII amžius, o XIX amžiuje Gžel – jau stipri manufaktūra, gaminanti fajansą ir porcelianą.

Rusijos porcelianas šiandien…

Šiuo metu Rusijos porcelianas pasaulyje itin vertinamas. Ypač vertinami Imperatoriškosios porceliano manufaktūros (IPM) ir Gardnerio (Verbilkų) porceliano fabriko gaminiai. Na, o Lietuvoje norintieji įsigyti rusiškojo porceliano, turėtų jo ieškoti antikvariatuose arba aukcionuose. Tik Lomonosovo porceliano fabriko (Sankt Peterburgas) šių dienų gaminių galima rasti ir Lietuvoje. Taigi rusiškasis porcelianas iš tiesų yra ne tik vertybė, bet ir ypač branginama retenybė.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

©Žurnalas „Geras skonis“

Romanovrussia.com, worthpoint.com, russian-antique.com nuotraukos.