• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Kalbiname organizatorių Audrių Jokubauską

Kada ir kam kilo idėja surengti sūrių festivalį Lietuvoje?

Remigijus Žižys iš „Velvetti“, jei teisingai pamenu, pirmasis garsiai įvardijo šią idėją 2012 m., o jau 2013-aisiais surengėme pirmąjį festivalį

Kiek dalyvių ir iš kokių šalių dalyvavo festivalyje?

Šiemet buvo 20 iš Lietuvos, 10 iš Ukrainos (tačiau visi tilpo viename stende), 3 iš Latvijos ir 1 iš Lenkijos. Užsieniečių šiemet buvo daugiau nei ankstesniais kartais. O lietuvių panašiai, maždaug 25 ūkiai iš visos Lietuvos, tačiau kai kurie iš jų dalyvauja ne kiekvienais metais.

Gal galite trumpai pristatyti geriausio sūrio rinkimus ir komisijos narius?

Sūrių konkursą organizuojame pagal tarptautinę tokių renginių praktiką. Konkursas vyksta dviem etapais. Pirmame etape komisija eliminuoja sūrius, kurie nepretenduoja į aukščiausias pozicijas. Dėl techninių trūkumų, ydų, kai dėl to sutaria bent trys komisijos nariai. Šiemet iš 45 dalyvavusių 23 neįveikė pirminės atrankos. Likę sūriai ragaujami vienas po kito vienam skiriant apie 5 minutes. Didžiausias dėmesys skiriamas skoniui, tačiau vertinama ir išvaizda, odelė, tekstūra, aromatas.

Kiekvienas komisijos narys sūriui skiria iki 100 balų. Daugiausia balų surinkę produktai iškart tampa savo kategorijos nugalėtojais – geriausias minkštasis, kietasis, šviežias, pelėsinis ir t. t. Šeši daugiausia balų bendroje įskaitoje surinkę sūriai patenka į finalą. Šiemet komisija prie šešių finalistų panoro prijungti dar du puikius sūrius: vienas iš jų kitą dieną gavo festivalio didįjį prizą (Grand Prix). Kitą dieną komisijos nariai vertina sūrius finalistus publikos akivaizdoje festivalio scenoje. Nugalėtojas išrenkamas bendrai sutariant arba balsuojant.

Vertinimo komisija:
– Mindaugas Vizgaitis – sūrių gamybos technologas;
– Marco Loguercio – sūrių gamybos technologas, išsilavinimą įgijęs Danijoje, 35 metus konsultuoja sūrių gamintojus visame pasaulyje;
– Mirekas Sienkiewiczius – Lenkijos sūrių festivalio „Czas na Ser“ organizatorius, sūrių gamybos technologas;
– Hubertas Hironas – sūrių gamybos ūkiuose konsultantas, veterinarijos gydytojas homeopatas, „Zone Verte“ narys;
– Audrius Jokubauskas – festivalio organizatorius, sūrinės „Varinis puodas“ bendraturtis;
– Remigijus Žižys – Sūrių festivalio idėjos autorius, restorano „Velvetti“ šeimininkas;
– Vytautas Vaga – sūrio ekspertas iš specializuoto sūrio parduotuvių tinklo „Say Cheese“;
– Paulius Jurkevičius – portalo 15min.lt gastronomijos apžvalgininkas (Roma, Italija);
– Arūnas Starkus – „Vyno žurnalo“ redaktorius, Vyno klubo įkūrėjas.

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Kuo Lietuviški sūriai skiriasi nuo importuojamų iš Europos?

Paprastai importuojami sūriai, turintys saugomą kilmės vietos nuorodą, t. y. turintis gilias tradicijas. Lietuvoje tokių yra dvi rūšys, o ir jų tradicijos abejotinos. Lietuviški sūriai – vietinių sūrininkų kūryba. Kai kuriais atvejais ta kūryba būna labai sėkminga. Festivalyje dalyvaujančių sūrių negalima lyginti su importuojamais, nes smulkieji sūrininkai jų pagamina itin mažai, skoniai pasiduoda sezoniškumui ir receptai nėra tvirti. Šiemet daromo sūrio kitąmet gali nelikti arba gali atsirasti naujas, geresnis. Na, o mūsų pieno pramonė apskritai neturi kuo pasigirti sūrių srityje. Kita vertus, mūsų ūkininkai suslegia nuostabiausių sūrių. Linkiu turėti kantrybės juos surasti.

Festivalyje dalyvavo svečiai iš Latvijos ir Ukrainos. Ką galite pasakyti apie jų sūrių kokybę?

Trys ukrainiečių sūriai pateko į konkurso finalą, taigi jų kokybė yra puiki. Regis, sūrininkai iš Ukrainos tikrai žino, ką daro. Latviai taip pat turi puikių sūrių, tačiau kažkas jiems sukliudė pateikti pačius geriausius šiam konkursui. Ukrainietiškų sūrių matėme santykinai nedaug, nes šalis milžiniška, o įvairovė neįtikėtina. Latvius pažįstame gana gerai. Ten yra vos penketas ūkių, gaminančių įdomius sūrius. Trys iš jų buvo pas mus. Galima sakyti, kad jų sūriai yra patenkinamos bei geros kokybės.

Ar mūsų valstybinės institucijos pakankamai padeda mažiesiems sūrių gamintojams? Kokios pagalbos priemonės šiuo metu būtų veiksmingiausios?

Procesas prasidėjęs: Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje mažinama administracinė našta. Tai labai geras ženklas. Na, o Lietuvos žemės ūkis kaip neturėjo vizijos, taip ir neturi. Liekame žaliavų eksportuotojai. Nekreipiame dėmesio į perdirbimą, pridėtinės vertės kūrimą regionuose. Valstybė žengė žingsnį link netrukdymo, dar galėtų žengti kitą žingsnį link supratimo bei palaikymo.

Kokios jūsų organizuojamo sūrių festivalio perspektyvos?

Festivalis tikrai gyvuos entuziastų dėka. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, galėtų tapti rimtu regioniniu renginiu.

 

Nuotraukos Martyno Margelio ir Vytauto Gurevičiaus