• Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Besiruošdama kelionei į svečias šalis, pasitikrinu, kaip vertinamas viešbutis, kuriame gyvensiu, restoranas, baras, užeiga, kurioje valgysiu ar ragausiu maistą bei vyną. Šį pavasarį, ruošdamasi į Prahą, atkreipiau dėmesį, kad viešbutis, kuriame gyvensiu, turi aukščiausią įvertinimą už svetingumą. Kas yra svetingumas? Kaip mes jį suprantame? Ko tikimės, kai ateiname į restoraną?

Iš vaikystės pamenu, kaip seneliai kalbėdavo apie svetingus gimines ir draugus. Suprask, kai nuvažiuodavome pas juos į svečius, būdavome privaišinami gausybe pačios šeimininkės priruoštų patiekalų. Negana to, dar parsiveždavome tos pačios šeimininkės rūkytų, marinuotų, raugintų ir džiovintų gėrybių žiemai. Čia tai svetingumas!

Viešbučiui ir restoranui tokie kriterijai netinka. Todėl buvo įdomu nagrinėti svetingumo apraiškas Prahos viešbutyje „Aria“. Po dviejų parų stebėjimo ir mėgavimosi maloniu buvimu pabandžiau išsigryninti, kas gi yra svetingumas. Vėliau svetingumo apraiškų ieškojau Lietuvoje.

Tai – profesionalumas. Tai – personalo buvimas čia ir dabar, tačiau neįkyrus, nepersaldintas. Tai – patogumas, kai gauni tikslius ir aiškius atsakymus į visus klausimus. Tai – greita pagalba, kai užstringa durys, neįsijungia televizorius. Sąrašą galima tęsti. Lietuvos viešbučiuose beveik netenka gyventi, todėl į mano tyrinėjimo lauką pateko tik restoranai.

Galvojate, jog svetingumas prasideda nuo padavėjo pasisveikinimo, pasiūlymo prisėsti prie stalelio? Aš manau, kad ne. Svetingumas prasideda nuo paties restorano. Pavyzdžiui, tokių, atrodytų, paprastų detalių kaip pakabų. Ne tų prie sienų pritvirtintų kabliukų, bet pakabų, ant kurių reikia kabinti kašmyro paltą ar sabalų kailinius. Tiesa, tikra dama savo „sabaliukus“ pakabins ant kėdės atlošo.

Man neatrodo svetingai restoranas, kuriame apšvietimas labiau primena naktinį klubą ar kokteilių barą. Noriu įskaityti valgiaraštį ir vynraštį. Deja, kartais tenka pasišviesti mobiliuoju telefonu, kad prietemoje galėčiau įžvelgti raides. Išmokau iš svečių užsieniečių. Būna, kad ir tai nepadeda, nes kažkodėl restorano šeimininkai nusprendė valgiaraščiui pasirinkti smulkų šriftą, primenantį muselių patupėjimus. Kodėl? Sako, toks mūsų stilius. Kiekvienas nepatogumas mažina svetingumo pojūtį. Kai valgau, noriu matyti, kas yra lėkštėje. Dažnai patiekalu knieti ir pasigėrėti. Ypač, kai darbas atliktas preciziškai. Pavyzdžiui, kaip sostinės restorane „Sweet Root“. Beje, šito mane išmokė vienas jaunas ir itin gabus šefas: „Neskubėk valgyti, pasigrožėk spalvų derme ir meistrišku šefo darbu. Vėliau gilinsimės į skonių niuansus.“

O dabar apie personalo mandagumą ir susivokimą. Keistai jaučiuosi, kai įžengus į restoraną niekas nepasitinka. Nereikia, kad atidarytų duris ar prie jų stovėtų ir kiekvienam svečiui tartų: „Sveiki atvykę!“ Pakanka sugauti padavėjo žvilgsnį, iš kurio lengvai supranti, jog tave pamatė, linktelėjo. Supranti: esi čia laukiamas.

 

  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jei įėjus svečiams padavėjas tęsia pokalbį su kolega, valo kavos aparatą, kuičiasi kažkokiuose dokumentuose arba perkreiptu veidu bando perprasti užstrigusią kasos programą ir galvoja, kad tai svarbiau už svečius, tada nekas, labai nekas. Mano galva, svečiai restorane neturėtų patys rinktis staliuko ir be padavėjo leidimo sėstis, kur jiems patinka. Gal labiausiai patinkantis tą vakarą jau rezervuotas? Šiais laikais „išmoningi“ restoranų šeimininkai vietoje rezervavimo lentelių, kuriose aiškiai parašyta „Rezervuota“, ant stalo pastato, tarkime, tuščią butelį. Kodėl turėčiau žinoti, kad tas butelis reiškia, jog stalas užsakytas? Todėl visada geriau pasitikėti kalbančiu žmogumi, o ne ženklais ar užšifruotais simboliais.

Man patinka, kai personalo beveik nematai, bet pakanka, sakykime, kilstelėti akis, ir supranti, kad tavo žvilgsnį pagavo padavėjas arba someljė. Per akimirką jie supranta, ar svečias šiaip tiesiog iš malonumo akis pakėlė į dangų, ar jam reikia aptarnaujančio personalo dėmesio. Jautiesi ypač gerai, kuomet laiku papildoma vandens taurė, pasiteiraujama, ar norėsiu dar vienos taurės vyno ir dar labiau patinka, kai išmoningai pasiūloma paragauti kitos rūšies vyno, nes jis: 1) naujai įtrauktas į vyno kortą; 2) jį turi tik šis restoranas mieste ir joks kitas; 3) pasiūlytas gėrimas kur kas geriau tiks prie kito mano pasirinkto patiekalo.

Taip atsitiko viename graikiškame Diuseldorfo restorane, kur su kolegomis nieku gyvu nenorėjome užsisakyti graikiško vyno. Graikų kilmės padavėjas labai kultūringai ištarė: „Jūs paragaukite ir suprasite, jog Graikijos vyndarystė pasikeitė. Norėčiau, kad tai pajaustumėte patys.“ Mes paklusome jo norui ir likome patenkinti. Kaip švietė to padavėjo (greičiausiai jis tikrai buvo someljė) veidas, kai mes visi įvertinome jo vyną. Panašu, jam tai buvo svarbu dėl savo tėvynės.

Suprantama, padavėjai turi stengtis svečiui įsiūlyti kuo daugiau patiekalų ir gėrimų. Vienas jo tikslų, beje, tikrai ne paskutinis, yra kuo daugiau parduoti. Tačiau tai daryti galima ypač subtiliai, elegantiškai ir įtikinamai.

Žymiame Vilniaus restorane, vadinamame vienu prabangiausių, baigiantis vakarienei someljė prie deserto būtiniausiai siūlo išgerti desertinio vyno. Neva kitaip vakarienė bus visiškai nevykusi. Paaiškiname, kad mums tikrai pakako gerai priderinto šampano ir raudonojo vyno. Bet po akimirkos jis vis tiek stovi prie mūsų stalo ir į taures lieja portą. „Pamatysite, su šiuo vynu desertas įgaus visai kitą skonį. Su šefu tikrai ilgai ieškojome geriausio derinio.“ Pagalvojome, jog someljė nori išgirsti mūsų įvertinimą apie kosminį derinį. Bet ar mes turėjome mokėti už vyną, kurio atsisakėme? Svarstėme, gal tai restorano svetingumo išraiška ir už taip nemenką sąskaitą? Tačiau mūsų nepageidautas portas buvo įtrauktas į sąskaitą.

Lietuvišką „svetingumą“ vainikavo dar viena patirtis taip pat aukštai save vertinančoje sostinės vietoje. Po vakarienės, per kurią ragavome įdomų vyną, nusprendėme įspūdžius aptarti restorano bare. Kažkas užsisakė vandens, kažkas sulčių, vienas kitas po taurę lengvo vyno. Viena viešnia tarstelėjo nieko nenorinti. Bet padavėjas vis tiek jai atnešė taurę ir savo nuožiūra paėmė butelį saldaus vyno. „Aš vyno nenoriu“, – pamačiusi, kas vyksta, ištarė viešnia. „Bet aš mačiau, kaip visą vakarą jį gėrėte“, – nesutriko padavėjas.

Švelniai tariant, likome priblokšti jo „svetingumo“.

Jūratė Sprindžiūnaitė
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jūratė Sprindžiūnaitė

 

Gastronomijos žurnalistė ir vyno edukatorė, mokymų „Namų someljė“ bei „Šampano akademija“ organizatorė, kasmetinės parodos „Šampano diena 49 mln…“ sumanytoja.