Besilankant Vankuveryje (Kanada) ir besigrožint įspūdingais kalnų peizažais, užsukome ir į Meno galeriją – juolab kad ir pati paroda suintrigavo – „Grand Hotel“, arba viskas apie viešbučius. Viešbutis – tai tarsi atskiras pasaulis su savo paslaptimis, dizaino įmantrybėmis, šiltais užklotais ir minkštomis pagalvėlėmis, kvepiančių šampūnų kolekcijomis ir mielais pusryčiais, apgaubtas pikantiškų istorijų – meilės, vienatvės, besitęsiančių kelionių nuotaikos. Bet ne tik. Viešbutis – tarsi kultūros skirtukas. Arba – „pasaulinis reiškinys, kuris sugeria, atspindi ir įkvepia šiuolaikinį gyvenimą“, – teigia parodos sumanytojai. Tad šį kartą dirstelėsime į viešbučius ir jų restoranus iš kitos pusės.

Viešbutis menininkams – tai ir šventykla, ir prieglauda – čia juos įkvepia ramiai plaukiantis nenutrūkstamas kasdienis gyvenimas ir viešinčios įdomios asmenybės. Pavyzdžiui, „Chelsea“ ir „Algonquin“ Niujorke, „Château Marmont“ Los Andžele, „Beat“ Paryžiuje, „Imperial“ Vienoje išsiskyrė kūrybinga aplinka: joje buvo sukurti žinomiausi pasaulyje meno darbai. Parodoje pristatyti šiuolaikinio amžiaus kūriniai-ikonos: Richardo Wagnerio „Tanhoizeris“ („Tannhaüser“), Williamo Burroughso „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“), Andy Warholo „Chelsea Girls“, Bobo Dylano „Sad-Eyed Lady of the Lowlands“ ir kiti, už kurių egzistavimą turime būti dėkingi nuotaikingai viešbučio gyvenimo atmosferai.

„IMPERIAL“ VIEŠBUTIS, VIENA

1863 m. Vienoje (Austrija) architekto Arnoldo Zenetti suprojektuotas viešbutis „Imperial“ iš pradžių buvo kunigaikščio Württembergo ir jo žmonos kunigaikštienės Marie-Thérèse rezidencija. Vėliau puošnus neorenesanso pastatas buvo parduotas ir tapo viešbučiu. 1873 m. čia įvyko didžiulė švietimo ir kultūros pasaulinė ekspozicija „Weltausstellung 1873 Wien“. Įsikūręs pačiame Vienos centre, „Imperial“ žavi savo puošniu fasadu, marmuro grindimis, rankomis iškaltomis skulptūromis, krištolo šviestuvais ir sunkiomis portjeromis.

Vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris buvo vienas tarp pirmųjų, palikusių čia savo praleisto laiko ženklus. Jis su šeima viešbutyje apsistojo 1875 m., kai šalia esančiuose Operos namuose buvo repetuojama jo opera „Tanhoizeris“. Nuo to laiko „Imperial“ tapo populiarus tarp profesionalių muzikų ir muzikos entuziastų. Jį pamėgo ir karališkos šeimos nariai, ir rašytojai, ir politikai. Viešbučio kavos namai „Café Imperial“ tapo literatų susibūrimo vieta ir kavos namų kultūros simboliu Rytų Europoje. Šiandien šis viešbutis, ko gero, yra vienas iš labiausiai išskirtinių penkių žvaigždučių viešbučių Vienoje.

Kavos namai – darbo vieta

Tarp 1890 ir 1920 m. Viena garsėjo kaip neprilygstama meno, kultūros, filosofijos ir mokslo eksperimentų vieta, o kavos namai tapo nuolatiniais Vienos miesto atributais. Išskirtinę vietą čia užėmė „Café Imperial“. Menininkams, žurnalistams, politikams ši kavinė tapo tarsi darbo vieta. Žurnalistas ir satyrikas Karlas Krausas, apsuptas visuotinio dėmesio, praleido begales valandų prie „savo“ stalo, kuris šioje kavinėje jam buvo rezervuojamas kasdien. Tik nedaugelis galėjo prie jo prisijungti, mat menininkas garsėjo kaip „vienišius“. Friedrichas Ecksteinas, okultistas, eruditas, mistikas ir tyrinėtojas, buvo vienas iš laimingųjų, kuriam Krausas leido sėdėti šalia. Nenuostabu, nes Ecksteinas buvo toks malonus pašnekovas, jog daugelis menininkų ir filosofų laikė jį savo artimiausiu draugu. Tad dažnai jį galėdavai sutikti „Café Imperial“, diskutuojantį su filosofu Sigmundu Freudu ar kompozitoriumi Antonu Brunckeriu. Robertas Hirschefeldas, muzikos kritikas ir istorikas, – kitas nuolatinis kavinės svečias, garsėjo savo provokuojančiais klausimais ir nuolat įsipainiodavo į ginčus su kompozitoriais Gustavu Mahleriu ir Heinrichu Schenkeriu. Rašytojas ir poetas Raineris Maria Rilke praleido daugybę valandų šioje kavinėje, rašydamas savo išraiškingus literatūrinius darbus ant viešbučio laiškinio popieriaus. Beje, nors moterims nebuvo draudžiama čia lankytis, kavos namai labiau priminė amžiaus pabaigos vyriškas valdas.

Kambarys, iš kurio nuolata skambėjo muzika

Richardas Wagneris – romantizmo epochos vokiečių dirigentas, rašytojas ir kompozitorius, išgarsėjęs savo dramatiškomis operomis. „Tanhoizeris“ – tai trijų veiksmų opera, sukurta pagal vokišką to paties pavadinimo legendą – tuo metu gan radikalus kūrinys, mat tyrinėja konfliktą tarp erotikos ir dvasinės meilės. Pirmą kartą jis buvo pastatytas Karališkame Drezdeno teatre 1845 m. Nors tuomet šis kūrinys nesulaukė milžiniškos sėkmės, jis laikomas vienu geriausių autoriaus darbų. Jį ypač mėgo Charlesas Baudelaire’as ir Oscaras Wilde’as. 1875 m.

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Freudas kavinėje „Café Imperial“ ekspromtu prie savo staliuko suteikdavo psichoanalizės konsultacijas.

„Imperial“ viešbutyje Wagneris perrašinėjo pagrindines operos dalis, ruošdamasis naujam operos pristatymui Vienoje. Jis su savo šeima užėmė septynis viešbučio kambarius, be to, savo salone turėjo pianiną, tad galėjo dirbti su naujomis kompozicijomis. Čia jis kūrė ir operą „Lohengrinas“ („Lohengrin“) – romantišką trijų dalių pasaką.

Prie kavinės staliuko – psichologo konsultacijos

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Freudas – Austrijos neurologas, knygų autorius ir psichologas – nuolatinis šios elegantiškos kavinės lankytojas. Čia jis užsisakydavo kasdieninės kavos puodelį ir susitikdavo su kitais akademikais ir kritikais, įskaitant Friedrichą Ecksteiną, su kuriuo dažnai dalydavosi vienu staliuku. Buvo kalbama, kad Freudas sukūrė sapnų tyrinėjimo studiją dirbdamas šioje kavinėje, taip pat ekspromtu prie savo staliuko teikdavo psichoanalizės konsultacijas.

Slapto recepto pyragaitis

Nežinia, ar visi šie menininkai mėgo prie kavos pasmaguriauti saldumynais, tačiau viešbutis garsėja savo firminiu patiekalu – „Imperial“ pyragaičiu, kitaip vadinamu „Imperial Torte“. Tai šokoladiniai triufeliai, pagaminti pagal slaptą receptą, sukurtą virėjo pameistrio dar 1873 m. Konditeriniai gaminukai yra supakuoti į pušies medžio arba kartonines dėžutes. Tortes yra skirtingo dydžio – vieni primena atskirai suvyniotus saldainiukus, kiti – mažus pyragaičius. Šventinės dėžutės yra patiekiamos kiekvieno svečio kambaryje, o norintieji jų gali užsisakyti papildomai. Šiandien šie skanumynai parduodami kartu su kitais „Imperial“ viešbučio produktais – arbata ir kavos pupelėmis bei įvairių rūšių šokoladais.

„BEAT“ VIEŠBUTIS, PARYŽIUS

Nuo 1933 m. Rachou šeimos valdomas vadinamasis bitnikų viešbutis buvo įsikūręs siauroje gatvelėje, seniausioje Lotynų kvartalo dalyje. Tai buvo žemiausios klasės viešbutis, atitinkantis tik minimalius būtiniausius sveikatos ir saugos reikalavimus su archaiška elektros ir vandentiekio sistema, girgždančiomis grindimis, koridoriumi keistais kampais ir tarsi popierius plonomis sienomis. Tačiau madam Rachou išsiskyrė iš kitų savininkų savo dėmesiu menininkams ir noru, kad svečiai gyventų laisvai bei nevaržomi teismų. Apskritai Paryžius buvo tarsi bohemiškos kultūros magnetas. 1920 m. daugelis britų ir amerikiečių mėgo čia įsikurti dėl Prancūzijoje tvyrančios tolerancijos seksualumui, rasėms ir narkotikams, jau nekalbant apie pritarimą visoms meno formoms. Lotynų kvartalas, galima sakyti, siūlė viską, ko galėtų prireikti intelektualiam įkvėpimui: liberalius kaimynus, pigias nakvynės ir valgymo vietas, ilgai dirbančias kavines ir džiazo klubus, nepriklausomus knygynus ir leidybos namus. Viešbutis be pavadinimo, įsikūręs Gît-le-Coeur gatvėje su mažyte užkandine pirmame aukšte, tapo bitnikų, užplūdusių Paryžių, darbo ir įkvėpimo vieta.

Čia buvo sukurti: Williamo S. Burroughso „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“), Alleno Ginsbergo poema „Kaddish“, Gregory Corso „Bomb“. Dailininkas, rašytojas ir performansų kūrėjas Brionas Gysinas sukūrė naują karpinių techniką, kurią išpopuliarino jo draugas Williamas S. Burroughsas. Šio metodo esmė yra atsitiktinumas. B. Gysinas parodė, jog sukarpyti ir atsitiktine tvarka sudėlioti laikraščio straipsniai kartais sukuria prasmingą tekstą. Vėliau šis principas buvo panaudotas fotografijoje ir filmuose, taigi jis paveikė ne tik literatūrą, bet ir šio meto kultūrą apskritai.

Dabar toje pačioje vietoje stovi mažas keturių žvaigždučių viešbutis „Rélais du Vieux Paris“. Jame eksponuojamos bitnikų nuotraukos. Jis prisistato kaip bitnikų viešbutis.

Sukrečianti elegija mamai

Allenas Ginsbergas – vienas įžymiausių ir produktyviausių bitnikų kartos poetų ir lyderių. 1957 m., susižavėjęs pigia nuoma ir liberalia atmosfera ir ieškodamas atokvėpio po poemos „Staugimas“ („Howl“) provokuojančių teismų, Ginsbergas su savo gyvenimo draugu Peteriu Orlovsky buvo tarp pirmųjų svečių, apsistojusių tuo metu dar nežinomame bitnikų viešbutyje. Čia per aštuonis mėnesius jis parašė keletą svarbių darbų, įskaitant „Death to Van Gogh’s Ear“, „To Aunt Rose“ ir „The Names“. Tai vienas produktyviausių jo kūrybos periodų. Nors savo šedevrą „Kaddish“ jis parašė grįžęs į Niujorką, tačiau poemos idėja gimė būtent čia ir pirmosios eilutės sukurtos bitnikų viešbutyje, veikiant prancūzų rašytojams. Epinis darbas – elegija savo mamai, kuri kentėjo nuo sunkios šizofrenijos ir mirė, – yra sukrečianti meilės ir skausmo išpažintis.

Vietoj viešbučio pavadinimo – sugalvota pravardė

1957 m. Gregory Corso kartu su A. Ginsbergu ir P. Orlovsky vieni pirmųjų apsistojo šitame viešbutyje. Čia atvykęs Corso rašė poemas ir leido laiką Paryžiaus kavinėse, diskutuodamas su kitais aktoriais ir rašytojais. G. Corso per savaitę parašė „Vedybas“ („Marriage“) ir „Bombą“ („Bomb“). Šios poemos buvo atspausdintos „Evergreen Review“, viename literatūriniame žurnale, kurį įkūrė bitnikų rėmėjas Barney Rosseto, o vėliau įtrauktos į knygą „The Happy Birthday of Death“. Gyvendamas viešbutyje Corso publikavo ir „Long Live Man“ – egzistencinės poezijos knygą.

Beje, iš pradžių šis viešbutis neturėjo pavadinimo, jam prigijo Gregory Corso sugalvota „pravardė“ – bitnikų viešbutis.

„CHELSEA“ VIEŠBUTIS, NIUJORKAS

„Chelsea“ – bitnikų kartos Niujorko namai. Joks kitas pastatas negali pretenduoti į tokią laisvą kūrybinę atmosferą, tokią gausybę skandalų ir žlugusių vilčių kaip „Chelsea“ viešbutis Niujorke. Dešimtmečiais jis garsėjo kaip bohemos, ekscentriškumo ir triukšmingų ekscesų simbolis, įspūdingas menininkų (visiems išvardyti prireiktų kelių žurnalo puslapių!) – per daug neramių, kad galėtų gyventi kur nors kitur, prieglobstis.

Kiekvienas kambarys, kurių čia – 250, slepia savo istoriją. Rašytojas ir poetas Dylanas Thomas 205-ame kambaryje gėrė viskio taures viena po kitos iki savo mirties, muzikantas ir dainų autorius Bobas Dylanas 211-ame praleido kelias dienas rašydamas „Sad Eyed Lady Of The Lowlands“. Dainininkas Leonardas Cohenas 415-ame kambaryje prabudo kartu su žaviąja Janis Joplin ir apie tai sukūrė dainą „Chelsea Hotel No 2“. Jackas Kerouacas parašė čia savo bitnikų kartos bibliją – „Kelyje“ per narkotikuose paskendusį trijų savaičių maratoną. Kompozitorius George’as Kleinsingeris po fortepijonu laikė indą su piranijomis, kad galėtų panerti savo pirštus į vandenį, norėdamas sustiprinti pojūčius…

Rašytojai Markas Twainas, Tennessee Williamsas ir Eugene O’Neillas, savo kūryboje aprašė „Chelsea“ viešbutį kaip hipių, pankų bei individualų poilsio stotelę. Anot dramaturgo Arthuro Millerio, čia tiesiog kildamas liftu galėjai įkvėpti marihuanos dūmų. Nors viešbučio svečiai ir gyventojai turėjo unikalią laisvę (vienas iš jų laikė aligatorių, kiti filmavo naują eksperimentinį filmą), sugebėjo maloniai gyventi kaip viena šeima. Čia menininkai galėjo atsiskaityti už gyvenamąją vietą savo kūriniais. Tad visa viešbučio fojė ir didieji laiptai buvo užpildyti tapybos ir kitais darbais – taip buvo kuriama sluoksniuota viešbučio istorija. Nesilaikyta jokios vienos krypties, tad visi meno kūriniai per daug įvairūs, kad juos galima būtų apibendrinti vienu žodžiu.

Joks kitas pastatas negali pretenduoti į tokią laisvą kūrybinę atmosferą, tokią gausybę skandalų ir žlugusių vilčių kaip „Chelsea“ viešbutis Niujorke.

Dabar šį viešbutį nupirko nauji savininkai (už 80 mln. dolerių) ir uždarė renovuoti. Tačiau vargu ar po rekonstrukcijų bus atkurta buvusi dvasia, nebent garsieji viešbučio svečiai grįš čia po savo mirties tarsi vaiduokliai…

12 miniatūrų nufilmuotų be leidimo

Gyventi „Chelsea“ viešbutyje tapo ypač madinga po Andy Warholo ir Paulo Morrissey 1966 m. sukurto filmo „Merginos iš Čelsio“ („Chelsea Girls“). Tai pirmasis Warholo komerciškai sėkmingas filmas, išgarsinęs jį kaip režisierių. Trijų valandų trukmės filmas pasakoja apie viešbučio gyventojų kasdienybę, įskaitant manieringą dabinimąsi, konfliktus ir narkotikų vartojimą. Andy Warholo superžvaigždės – tai kolekcija aktorių, pjesių rašytojų ir asmenybių, kurios dažnai lankėsi Warholo „Factory“ studijoje 1960 m. ir gyveno „Chelsea“ viešbutyje. 12 miniatiūrų, nufilmuotų viešbučio kambariuose tariamai be leidimo. Po „Chelsea Girls“ – žmonės plūdo į viešbutį, ieškodami bohemos ir eksperimentinio gyvenimo būdo, kuriuos matė filme. Tai tapo šio laikotarpio skiriamuoju dekadanso ir laisvės simboliu.

Po skyrybų su aktore Marilyn Monroe

Vienas garsiausių XX a. dramaturgų – Arthuras Milleris apsigyveno „Chelsea“ 1960 m., ieškodamas privatumo ir ramios vietos dirbti po nesėkmingų vedybų su aktore Marilyn Monroe. 614-ame kambaryje jis aprašė gilius išgyvenimus ir pateikė intelektualius apmąstymus apie vedybas dramoje „Po nuopuolio“ („After the Fall“, 1964 m.). Parašyta iš karto po santuokos žlugimo su Monroe, „Po nuopuolio“ yra autobiografinė ir itin atvira knyga. Vėliau šiame viešbutyje Milleris sukūrė ir esė „Čelsio afektas“ („The Chelsea Affect“), kurioje pareiškė, kad šis viešbutis nepriklauso Amerikai. „Čia nėra dulkių siurblių, nėra taisyklių, nėra gėdos… tai didelė siurrealistinė vieta.“

Knyga, tapusi kino teatrų hitu

Arthuras Ch. Clarke’as buvo ekscentriškas mokslinės fantastikos autorius. Jis nuolat gyveno „Chelsea“ viešbutyje nuo 1960 m., jei tik nebuvo savo būstinėje Šri Lankoje.

Režisierius Stanley Kubrickas susitiko su Clarke’u Niujorke ir įtikino drauge kurti filmą pagal Clarke’o parašytą trumpą pasakojimą „Sargybinis“ („The Sentinel“), kurį jie vėliau pavadino „2001 metų kosminė odisėja“ (sukurta 1968 m.). Nors Kubrickas pakvietė Clarke’ą rašyti filmo scenarijų savo biure, įsikūrusiame Niujorko centrinio parko vakarinėje dalyje, tačiau pastarasis pasirinko „Chelsea“ kūrybinę atmosferą. A. Clarke’as su Kubricku bendradarbiavo ketverius metus: kartu kūrė romaną ir scenarijų filmui. Nors Clarke’as planavo parašyti romaną per šešis mėnesius ir išspausdinti jį prieš pat filmo pasirodymą, tačiau iš tiesų jis rašė knygą dalimis, kartu rūpindamasis ir filmu, tad knyga pasirodė tik po kelių mėnesių, filmui tapus kino teatrų hitu.

Tarp nufilmuotų „Chelsea“ gyventojų – ir Jonas Mekas

Harry Smithas buvo etnomuzikologas, aistringas kolekcininkas ir eksperimentinių filmų kūrėjas, labiausia išgarsėjęs savo amerikietiškos folklorinės muzikos ontologija (ankstyvų retų įrašų rinkiniu, kurie paskatino folklorinės muzikos atgimimą). Jo kambarys „Chelsea“ viešbutyje tapo kūrybinių atradimų centru: jis vadovavo filmavimams ir įrašų sesijoms, jo rengiami vakarėliai apipinti misticizmo ir okultizmo legendomis. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kuris eksperimentavo su daugialypės terpės performansais, jungiančiais kiną, tapybą ir muziką. Kai kurios jo filmų technikos, įskaitant tapybą ir batiką tiesiai ant filmo juostos, – novatoriški to meto darbai. Harry Smithas filmavo ir tobulino daugelį savo darbų tarp „Chelsea“ sienų, įskaitant šedevrą „Mahoganny“. Pastarajame galime išvysti jo kolegų ir „Chelsea“ gyventojų – Alleno Ginsbergo, Patti Smith ir Jono Meko portretus.

Per pastarąjį dešimtmetį tendencijos pasikeitė – tad galime pastebėti naujo tipo viešbučius, kuriuose kultūros kūriniai susilieja su jų dizainu ir kasdiene veikla. „Lloyd Hotel“ Amsterdame, „Ace“ viešbučiai Niujorke ir JAV Vakarų pakrantėje, „Michelberger“ Berlyne ir „Waldorf“ Vankuveryje. Paminėjome tik kelis, kurie remia ir puoselėja meno kultūrą. Viešbučiuose esančios dizaino studijos ir galerijos, dideli vestibiuliai ir atvirų erdvių kavinės, demonstruojančios instaliacijas ir spektaklius, byloja, jog „viskas sukasi“ aplink meną ir menininkus.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Jolanta Vitkutė
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Jolanta Vitkutė

 

Žurnalistė, besidominti gastronomijos, kelionių temomis. Su žurnalu “Geras skonis” bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį. Šiuo metu gyvena Meksikoje.