Virtuvė – išskirtinai svarbi būsto dalis

Konsolinis virtuvinis stalviršis kartu atlieka ir daugiaviečio darbo stalo vaidmenį

Įsigydami ar naujai įsirengdami būstą esame tiesiog priversti skirti dėmesį vienai svarbiausių jo vietų – virtuvei. Apie tai, kodėl turime tai daryti ir ko siekti, kalbamės su interjero architekte, bendrovės „Do Architects“ darbuotoja Marija Steponavičiūte ir dizaineriu, baldų projektuotoju bei UAB „Kitaip“ kūrybos vadovu Daliumi Razausku.

Šiandienos virtuvė atspindi įvairių Europos regionų kultūrines tradicijas. Koks, Jūsų manymu, virtuvės vaidmuo šiuolaikiniame lietuviškame būste? Kokie procesai čia vyksta?

M. S. Mūsų biuro specialistai vertina virtuvę kaip išskirtinai svarbią būsto dalį, kurios struktūrą lemia pagrindinės funkcijos, gamybos technologijos, ergonominiai bei higieniniai reikalavimai. Viena esminių projektavimo nuostatų (tai, beje, pasakytina apie visą „Do Architects“ veiklą) – virtuvės nereikia slėpti; ji turi atspindėti naudotojų gyvenimo būdą, būti jų tarpusavio traukos ir bendravimo centru. Pavyzdžiui, viename mūsų projektų šeimininkai ir svečiai iš prieškambario į pagrindinę būsto erdvę patenka tiesiog per properšą virtuvės sienelėje, praėję pro maisto ruošimo „epicentrą“. Virtuvė yra neatsiejama interjero kompozicijos dalis ir kartu santarvę, šeimos narių jungtį užtikrinanti erdvė.

D. R. Manyčiau, kad specifiniai lietuviškos virtuvės procesai dar nėra išsirutulioję. Jaučiama smarki tiek italų, tiek skandinavų įtaka, ir lietuviui tenka rinktis tarp atitinkamų virtuvės modelių. Kitados skandinaviškas virtuvės modelis darė poveikį lietuviškam dizainui, netgi buvo bandoma tiražuoti skandinaviškus baldų komplektus. Jau tada į akis krito medžio masyvo dominavimas, formų ir techninių sprendimų paprastumas – nors netrūko ir kičo. Įžengusi į Lietuvos rinką, „Ikea“ priartino skandinavišką kokybę prie eilinio vartotojo. Deja, šiandien rinkdamiesi virtuvės baldus lietuviai labiau vaikosi prestižo arba aukštųjų technologijų, aklai orientuojasi į garsius prekių ženklus. Panašiai elgiasi ir architektai, kuriuos aukšta europinių prekių ženklų kokybė bent iš dalies apsaugo nuo galimų vartotojų pretenzijų. Ateityje vartotojams vertėtų labiau remtis sveiku protu, kruopščiai analizuoti savo unikalius poreikius, ignoruojant kaimynų ir vietinių „ekspertų“ nuomonę.

Buitinės technikos raida smarkiai veikia žmogaus saviraišką virtuvėje, bet Lietuvoje esminis posūkis kulinarinių ir technologinių eksperimentų link dar neįvyko. Tai lemia tradicinis nepasitikėjimas sudėtingais elektroniniais prietaisais. Be to, lietuviai vis dar vertina paprastus kulinarinius receptus, leidžiančius taupyti laiką.

Pastaruoju metu architektai ir dizaineriai yra linkę naujai įvertinti virtuvių plotus ir dydžius. Kaip Jūs nustatote „teisingus“ virtuvės baldų gabaritus?

M. S. Norėdami nustatyti optimalų virtuvės dydį, detaliai aiškinamės klientų poreikius, formuluojame jos naudojimo programą. Nesiekiame sukurti plotų ar tūrių pertekliaus. Konkrečių dydžių apribojimų nėra, tačiau reikia turėti omenyje, kad apgalvotai išdėstyta įranga virtuvėje leidžia intuityviai judėti joje, jaustis laisvai ir patogiai.

Bendrovės „Do Architects“ architektė Marija Steponavičiūte ir dizaineris, UAB „Kitaip“ kūrybos vadovas Dalius Razauskas

D. R. Iš pradžių reikėtų prisiminti tarybinio laikotarpio virtuves, kuriose šeimininkės išsitekdavo prie vos 2 metrų pločio stalviršio. Šiandien, atsižvelgiant į privalomą buitinės technikos naudojimą, jau reikėtų mažiausiai 3 metrų. Nors dalies būstų plotas sumažėjo, virtuvės dalis bendrojoje erdvėje sąlyginai išsiplėtė. Dažniausiai tą lemia atsiradusi sala, tačiau tai – tik vienas iš galimų sprendimų, kurio pasirinkimas priklauso nuo užsakovų požiūrio į maisto gamybą. Be abejo, įtaką daro ir socialiniai veiksniai: gaminant maistą šiuolaikinei šeimininkei būtina bendrauti su šeima arba bent turėti prieš akis smagesnį vaizdą už lango.

Dažnai gyvenimo pagerinimą, kilimą socialiniais laiptais mūsų žmonės sieja su ploto, gyvenimo erdvės ekspansija; tas atsiliepia ir virtuvei. Tačiau lietuviams vertėtų stengtis ne daryti įspūdį aplinkiniams, o gilintis į procesų kokybę ir efektyvumą. Stebinti draugus ir kaimynus reikia ne dydžiu ar prašmatnumu, o gyvenimo patogumu.

Ar projektuodami virtuves visuomet stengiatės išlaikyti tradicinę funkcijų seką (rūšiavimas–plovimas–ruošimas–terminis apdorojimas ir t. t.)

M. S. Paprastai stengiamės išlaikyti racionalią maisto ruošimo seką, tačiau, priklausomai nuo būsto suplanavimo, ji gali būti įvairiai išsidėstyta erdvėje. Pavyzdžiui, dalį procesų galima perkelti į salą, esančią priešais pagrindinį korpusinių baldų frontą, bet tai pareikalaus papildomo būsto ploto ir projektinėje stadijoje numatyto komunikacijų įvedimo. Tačiau ši schema turi ir labai didelį pliusą – vizualinį maistą ruošiančių ir jį stebinčių asmenų kontaktą, skatinantį „komandinės dvasios“ formavimą

D. R. Įmantresnėmis komponavimo schemomis turėtų domėtis dizaineriai, kuriantys ateities baldų prototipus. O tie, kas dirba su realiais užsakovais, paprastai sprendžia kur kas žemiškesnes problemas – na, kad ir susijusias su vietos trūkumu. Paradoksas tas, kad vietą taupantys sprendimai dažnai būna kur kas sudėtingesni ir brangesni nei stambaus formato kompleksai. Tad būtina ieškoti kompromisų, stengiantis visus indus ir buitinius prietaisus kompaktiškai sudėti į uždarus baldų tūrius. Kartais tenka grįžti prie statybos darbų ir koreguoti vandens, dujų įvadų vietas – tai labai svarbu tinkamam virtuvės baldų ir technikos išdėstymui. Kalbant apie konkrečius dydžius, būtina išlaikyti bent 80 cm atstumą tarp plautuvės ir kaitlentės; plautuvė taip pat neturi remtis tiesiai į šaldytuvą. Papildomas ploto rezervas – didesnis nei 60 cm pagrindinio stalviršio plotis. Jis leidžia našiau išnaudoti ne tik stalčių gylį, bet ir tarpą tarp viršutinio ir apatinio virtuvės blokų.

Ar galėtume įvardyti prabangųjį minimalizmą kaip dominuojančią virtuvių dizaino tendenciją? Kokią įtaką jam daro prestižiniais laikomi virtuvės baldų prekių ženklai?

M. S. Nors minimalizmo stilistiniai bruožai šiandien yra itin populiarūs, tačiau jų formavimas nebūtinai sietinas su prestižiniais prekių ženklais. Pavyzdžiui, viename savo projektų panaudojome garsios „Minotti“ firmos baldą virtuvės salai formuoti – bet ne dėl prestižo, o dėl funkcinio bei eksploatacinio patogumo. Kita vertus, „Auksinės paletės“ konkurso apdovanojimą šiemet pelnęs prabangiai atrodantis virtuvės baldų komplektas sukurtas naudojant tipinę „Ikea“ bendrovės furnitūrą ir fasado apdailą.

Vizualusis minimalizmas neatsiejamas nuo konstrukcinių elementų struktūrinio aiškumo. Pavyzdžiui, viename bendradarbiavimo erdvės projekte sumanėme įrengti ilgą virtuvinį stalviršį, kartu atliekantį ir daugiaviečio darbo stalo vaidmenį. Kadangi tradicinė konstrukcija būtų pernelyg masyvi ir užgožtų kitus virtuvės elementus, nusprendėme apsiriboti pakabinta konsole, turinčia tik vieną atramos tašką grindyse. Jos vizualusis minimalizmas padėjo sukurti ištaigingą interjerą nenaudojant jokių prestižinių prekių ženklų.

Beje, minimalizmo siekis gali pastūmėti į netikėtą funkcijų dermę: pvz., viename istorinių interjerų po vientisa pietų stalo plokštuma paslėpėme bilijardo lauką – jį atidengus radikaliai pasikeičia visos patalpos funkcija.

D. R. Be abejo, minimalizmas šiandien yra viena iš vyraujančių baldų dizaino tendencijų. Prestižinių prekių ženklų įtakai visuomenė pasiduoda dėl to, kad jų sprendimai yra brangūs, bet teisingi, pritaikyti ilgalaikiam naudojimui. Minimalizmo stilistika padeda jiems lengviau prisitaikyti prie šiuolaikinės architektūros, atlaikyti laiko bandymus ir nepasenti morališkai. Pagrindinę įtaką virtuvės baldų pokyčiams daro furnitūros tobulėjimas, tačiau jis nematomas iš išorės – juk viskas vyksta baldų viduje. O jeigu formos minimalizmą pavyksta skoningai papildyti spalvų ir faktūrų žaismu – tuomet ir „nebrendinis“ dizainas lengvai pelno vartotojų pasitikėjimą.

Kokios medžiagos šiandien populiariausios virtuvės baldų gamyboje?

M. S. Kitados mūsų užsakovų pamėgtas medžio masyvas šiandien palaipsniui užleidžia vietą praktiškoms ir patvarioms laminuotoms plokštėms. Stalviršiams ir kitoms funkcinėms plokštumoms dažnai tebenaudojame nerūdijančiojo plieno lakštus. Tiesa, jiems reikia atidesnės priežiūros, bet tai padaryti padeda šukuota paviršiaus faktūra ir specialios apsaugos priemonės.

Rinkdamiesi natūralųjį akmenį prisimename mūsų biuro nuostatą naudoti natūralias, gražiai senstančias medžiagas, joms pritaikant tradicinės japonų estetikos sabi ir vabi principus. Netgi neatsparusis marmuras, laikui bėgant įgaunantis eksploatacijos žymių, gali gražiai įsipaišyti į bendrą kontekstą – ką jau kalbėti apie patvarų, tačiau nepigų granitą. Jau minėtame istoriniame interjere sėkmingai panaudojome ilgą tamsaus granito stalviršį kaip esminį akcentą, kontrastuojantį su šviesia virtuvės aplinka. Kita vertus, fasadų sąskaita užsakovai dažnai yra linkę sutaupyti, todėl jiems dažnai naudojame laminatą arba kokybiškai dažytas MDF plokštes.

D. R. Nerūdijantįjį plieną taip pat galima vertinti kaip natūralią medžiagą. Nors jis nesidėvi, bet jame labiau matomos naudojimo žymės, o jos ne visuomet yra pageidaujamos. Kai kuriems užsakovams nerūdijantysis plienas atrodo pernelyg dalykiškas, prabangus ir šaltas, siejamas su profesine virėjo veikla. Tuo tarpu natūralus akmuo (ypač vidutinių ar tamsių atspalvių) greta kitų privalumų neišryškina dėvėjimosi žymių. O jei pageidaujate šviesaus ar balto stalviršio, geriau rinktis Corian’ą, arba sintetinį akmenį (akmens masę). Tačiau tuomet jau teks atsižvelgti į kainą, nes šios medžiagos yra gerokai brangesnės. Apibendrinant galima teigti, kad nėra prastų medžiagų – kiekviena jų turi būti taikoma konkrečiam kontekstui.

Metalo naudojimas laikančiosioms virtuvės baldų konstrukcijoms pateisinamas tik ten, kur galioja svorio apribojimai (pvz., kemperiuose, jachtose). Radikalaus ekologinio požiūrio pasireiškimas – klijuoto medžio masyvo naudojimas vietoje drožlių plokštės. Tačiau funkcinis virtuvės baldų patogumas visuomet kur kas svarbesnis už jų konstrukcines medžiagas.

Ar dažnai tenka naudoti virtuvėje ryškias spalvas arba kontrastingus jų derinius?

M. S. Nesame nusiteikę prieš spalvų ryškumą ir įvairovę, tačiau paprastai kuriame interjerą kaip vientisą projektą ir tam tikrą spalvų paletę naudojame visose jo erdvėse. Taip pat žiūrime, kad pernelyg ryškios dėmės per keletą metų nepradėtų erzinti šeimininkų. Kita vertus, virtuvė šiandien gali tiesiogiai jungtis su kitomis būsto dalimis, dalintis su jomis pagrindinėmis bei akcentinėmis spalvomis. Pavyzdžiui, mūsų biuro patalpose virtuvės blokas integruotas į bendradarbiavimo erdvės kontekstą, iš kurio jis perėmė prislopintą spalvinį-faktūrinį sprendimą.

D. R. Mes labai džiaugiamės sutikę klientą, nebijantį ryškių spalvų interjere, deja, tokių nėra daug. Spalvų mados ateina ir nueina: ryškūs tonai gali greičiau išeiti iš mados nei blyškūs ar natūralūs atspalviai. Šiuo metu ant bangos tamsiai pilka, bet niekas negali pasakyti, kiek tai dar tęsis. Bet kuriuo atveju virtuvės baldų spalvos turi būti derinamos su bendra interjero koncepcija.

Koks yra dekoratyvinių akcentų vaidmuo formuojant bendrąją virtuvės kompoziciją?

M. S. Paprastai mūsų klientai gana taikliai pasirenka unikalius akcentus savo būstui, tarp jų ir virtuvei. Pavyzdžiui, labai jaukią atmosferą kuria atvirose lentynose eksponuojamos knygos – ir nebūtinai susijusios su maisto gamyba. Taip pat gali būti naudojami nedidelio formato paveikslai, plakatai, taikomosios grafikos kūriniai. Kaip ir anksčiau, akcentų vaidmenį puikiai atlieka išvaizdžių formų senieji virtuvės įrankiai. „Do Architects“ visuomet pasisako už menų sintezę, padedančią glaudžiau integruoti virtuvę į bendrąją namų erdvę.

D. R. Pirmas objektas – baldų rankenėlės, tačiau, pastaruoju metu sustiprėjus minimalizmo tendencijoms, jų vengiama. Paprastai klientas pats sėkmingai susidoroja su akcentų išdėstymu – tai gali būti ir indai, ir senieji buitiniai prietaisai. Tačiau sutempus į virtuvę visas senelių relikvijas, vientisumo įspūdis gali smarkiai nukentėti. Paprastai akcentų dėstymu užsiima interjero dekoravimo specialistai, tačiau šis verslas Lietuvoje nėra plačiai paplitęs. Kita vertus, pasitaiko atvejų, kai patys architektai organizuoja akcentų pirkimą, o paskui juos išdėlioja, nors tai nėra komerciniu požiūriu pelningas darbas.

***

Kalbėjosi Jonas Malinauskas.

©Žurnalas „Geras Skonis“