Tendencijos, kurias stebime jau keletą pastarųjų metų: virtuvė tinka ne tik maistui ruošti – ji puiki vieta mėgautis šiuo procesu ir bendrauti. Natūralu, kad būtent taip viskas vystosi, nes mums norintys įtikti prekybininkai, paskui save tempiantys ir gamintojus, prisiima vis daugiau gamybinių maisto procesų (apie viską pagalvota). Natūralaus gyvenimo būdo propaguotojai čia įžvelgia globalizacijos apraiškas, o pragmatiškieji vartotojai džiaugiasi vėl už juos sugalvotu patogumu ir galimybe vis daugiau laiko skirti kitoms pramogoms.

Visai atskira kategorija – maisto gamintojai namuose (juos galėtume vadinti šefais mėgėjais) , kuriems svarbi funkcija, o ne grožis. Šiais laikais net pastebima aiški prieštara tarp sąvokų „patogu“ ir „gražu“. Specialiai gaminami buitiniai prietaisai, kurių dizainas neįmantrus ir labai paprastas palyginti su puošnesniais įspūdingais modeliais. Čia tikrai galime įžvelgti skirtumus tarp italų, vokiečių ar skandinavų propaguojamų stilių. Italai – puošnūs pamaivos, vokiečiai – racionalūs iki nepadorumo, skandinavai – arogantiški natūralistai inovatoriai.

Labai svarbu, kad ir virtuvės vartotojas (užsakovas), ir virtuvės „įgyvendintojai“ (projektuotojas dizaineris, gamintojas) aptartų būsimą virtuvės patalpos ar zonos funkciją. Jeigu ketinama kasdien gaminti pietus kelių asmenų šeimai, reikia labai pasvarstyti, ar tikrai virtuvė turi būti vienoje erdvėje su svetaine ir ar tikrai kepamų kepsnių kvapai visiškai ištraukiami vėdinimo prietaisų (gartraukių), o nesusigers į minkštųjų baldų gobeleną. Jeigu būsima virtuvė bus ta vieta, kur ruošiamas sušis, kur gurkšnojant vyną su draugais malonu praleisti vakarą, tada nereikia jos kišti į atskirą kambarį ir uždaryti sandariomis durimis. Realiame gyvenime būna įvairiai – reikia ir to, ir to. Svarbiausia suprasti, kad visko lygiaverčiai suderinti vienoje virtuvėje nepavyks – būtinas kompromisas.

Virtuvių industrijoje vyksta nuolatinis atsinaujinimo procesas

Virtuvių industrija, kaip ir visos mus supančios pramonės sritys, nuolat atsinaujina. Kaip juokaudamas mėgsta sakyti vienas kolega architektas: „Viskas – žmogui.“ Tiek naujovių, kiek dabar siūlo rinka, savarankiškai aprėpti vienu žvilgsniu neįmanoma. Svarbiausios virtuvės sudedamosios dalys – baldų konstrukcijos ir fasadai, furnitūra ir buitinė technika – vystomos skirtingų garsių gamintojų, kurie savo produktus gamina atsižvelgdami į įvairius labai specifinius poreikius. Asortimentas tiek išplečiamas, kad vien galimų stalčių bėgelių ir suktukų mechanizmų variantų skaičiuojama šimtais, nekalbant apie buitinės technikos įvairovę ar fasadų apdailos medžiagas ir būdus. Čia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į labiausiai akį traukiančių keletą lietuviškų tendencijų.

Lietuviai, neturėdami gilių įsitvirtinusių tradicijų ir tik prieš du dešimtmečius išėję iš 7,5–10 kv. m dydžio virtuvių, labai imlūs naujovėms ir stengiasi išsiskirti iš kitų bet kokiomis priemonėmis. Daugelis jau suka ir po antrą ratą – būtent tokie vartotojai daug sąmoningesni, turintys savo asmeninę patirtį ir nuomonę. Akivaizdžiai galėčiau išskirti dvi ribas: racionalią, pritaikytą gaminti funkcionalią virtuvę ir virtuvę – namų pasididžiavimą. Manau, kad visos kitos yra kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų. Abu variantai turi teisę egzistuoti ir sveikintini ten, kur tikrai tinka. Racionali ir funkcionali – lofte, o puošni ir įspūdinga – prabangiame senamiesčio bute.

Džiugu matyti originalius fasadų paviršių derinius: nenuobodžios ir madingos spalvos, įvairios faktūros, skirtingi blizgesiai. Tai byloja ir apie augančią virtuvių gamybos kultūrą Lietuvoje, nes ne viena iš jų pagaminta būtent mūsų Tėvynėje. Ko gero, pastebite, kad dažna virtuvė neturi jokių rankenėlių – stengiamasi viską minimalizuoti tiesiog iki lygios sienos įspūdžio. Įrengti savaime atsidarantys (paspaudus) stalčiai, tad išvengiama papildomų detalių ant baldų fasado. Šiuo metu blizgius paviršius pamažu bando išstumti natūralių imitacijos, nelygūs dažyti ar net natūralaus akmens fasadai.

Lietuviai, neturėdami gilių įsitvirtinusių tradicijų ir tik prieš du dešimtmečius išėję iš 7,5–10 kv. m dydžio virtuvių, labai imlūs naujovėms ir stengiasi išsiskirti iš kitų bet kokiomis priemonėmis.

Valgomojo zonoje vis dažniau įkomponuojamas atskiras patogus stalas, jo forma (kur yra vietos) paprastai apvali. Ir ne šiaip sau, o dėl keleto priežasčių: apvalus stalas talpesnis, bendrauti prie jo maloniau ir patogiau. Pagaliau ir tie „madingi bei gražūs“ barai, kuriais masiškai buvo piktnaudžiaujama virtuves pradėjus jungti su svetainėmis, virsta baldais, prie kurių valgoma ir bendraujama, o ne primityvios meistro fantazijos ir nerealizuotų dizainerio ambicijų būtinai ką nors sukurti bendro darbo vaisiumi. Valgomojo baldai, dažnai kontrastingesnio dizaino, šalia ramių virtuvės plokštumų „suskamba“ dar ryškiau, turėdami tokį prabangų foną. Šiuo atveju skatinčiau nebijoti įsigyti autorinio dizaino baldų.

Buitinė technika slepiama po durelėmis – ji atlieka savo funkciją ir jau nėra pasididžiavimo („nes aš galiu“) objektas. Neišvengiamai matomos orkaitės durelės per pastarąjį dešimtmetį „pakilo“ iš po darbinio stalviršio į daug patogesnį vartoti aukštį – virš jo. Jeigu dar esama prietaisų (įmontuojamas kavos aparatas, mikrobangų krosnelė), jie būtinai turi būti viename lygyje ir su vienodais fasadais. Gamintojai kelerius metus iš eilės tokius sprendimus siūlo Milano ir Kelno parodose. Buitinės technikos privalumai šiais naujovių laikais yra ne išorėje, o techniniame prietaiso pase ir gamintojų garantiniuose sertifikatuose. Taip pat matomas geriausių gamintojų akivaizdus siekis namų virtuvę paversti profesionaliu „namų šefo“ kampu.

„Klasikinė“ virtuvė taip pat išgyvena savo renesanso amžių – įgauna vis daugiau rafinuotų, senovei būdingų sprendimų ir efektų, jie išgaunami rankomis ir autentiškomis technologijomis. Šiuo interneto laikmečiu informacija apie iki dabar saugomas Italijos, Ispanijos meistrų baldų gamybos technologijas pasklido be galo greitai. Sendinimas, auksavimas, raižiniai grįžta į virtuvės baldus ir suteikia galimybę šiam stiliui reabilituotis bei neatsigręžiant pabėgti nuo gėdingojo pseudoklasikos periodo. Be to, vis mažiau pasitaiko atvejų, kai savimyla užsakovas, nusipirkęs modernų pastatą (nes tai madinga), būtinai užsigeidžia „klasikinės“ virtuvės (nes klasika jam patinka) ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aplinkai savo blogą skonį.

Vis dažniau virtuvės zonoje matome medines grindis, o anksčiau buvo įsigalėjęs plytelių kultas. Ilgai tekdavo įrodinėti, kad virtuvė – tai ne mūšio laukas, o vieta bendrauti ir maloniai leisti laiką, ir jos nereikia paversti ligoninės operacine. Ant sienos tarp baldų (stalviršio ir viršutinės spintelių eilės) puikiai dera ta pati stalviršio medžiaga, dažytas arba spausdinta plėvele apklijuotas stiklas (tiks bet koks jūsų pasirinktas raštas). Stiklą prižiūrėti dar patogiau, nes nėra plytelėms būdingų siūlių.

 


Pabandęs šiame straipsnyje išskirti keletą aspektų, siūlau patiems įsigilinti į virtuvės interjero raidą per pastaruosius 10 metų naršant interneto tinklapyje interjeras.lt – jame šiuo metu rasite daugiau kaip 500 interjerų, dalyvavusių „Metų interjero“ konkurse nuo 2005 metų. Skanaus.

©Žurnalas „Geras Skonis“

Vytautas Gurevičius
  • Facebook
  • Spausdinti
  • Twitter
  • Google+
  • Pinterest
  • LinkedIn
  • Tumblr

Vytautas Gurevičius

 

Žurnalo „Centras“ vyr.redaktorius-leidėjas, interjero dizaineris.
Žurnalo „Geras skonis“ leidėjas 1998-2009 m.
„Chaîne des Rôtisseurs“ (Lietuvos gurmanų gildija) narys nuo 2006 m.