Sugrįžę dvarai

Sugrįžę Lietuvos dvarai – tai mūsų gyvas ryšys su praeitimi. Keičiantis politiniams vėjams, kinta ir dvarų paveldo vertinimas – tarpukariu ir sovietmečiu dvarų paveldas buvo ignoruojamas ir net naikinamas, o šiandieną patiria renesansą.

Šiame straipsnyje norėčiau apžvelgti Lietuvos dvarus kaip paveldo ir turizmo industrijos objektus. Į akiratį pakliuvo pažangiausios buvusios istorinės bajorų dvarų sodybos, kurių pagrindinė veikla šiandien yra erdvių nuomos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikimas. Be kelių pavienių išimčių, nuošalyje liko privatūs dvarai-rezidencijos, dvarai-muziejai, dvarai, priklausantys vietos bendruomenėms bei savivaldybėms, nors dalis jų taip pat teikia įvairaus pobūdžio turizmo paslaugas.

Dvarų klestėjimas

Anot mitologo dr. Dainius Razausko, žodis „dvaras“, nėra slavizmas, kaip dažnai teigiama, ir reiškia „kiemą, sodybą, feodalo ūkį“. Taigi dvarų klestėjimo metas – feodalizmo epocha, trukusi Lietuvoje iki 1861 m. – baudžiavos panaikinimo reformos. Nors ši reforma buvo palanki dvarininkams, ji suteikė daugiau teisių valstiečiams, likvidavo feodalinį monopolį, sukūrė sąlygas kapitalistiniams santykiams formuotis.

Dvarų nykimas

XIX a. antrosios pusės dvaras – tai jau kapitalistinis ūkis, besiremiantis samdomu žemės ūkio darbininkų darbu. Šiuo metu susiaurėja ir dvaro samprata – kaimui atsiskyrus nuo dvaro, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. Deja, prie pakitusių ūkininkavimo sąlygų prisitaikyti sugebėjo ne visi dvarininkai. Lengviau buvo didikams. Be pagrindinės veiklos, žemės ūkio, jų dvaruose taip pat buvo steigiami įvairių pakraipų fabrikai, atsiranda net turizmo paslaugas teikiančių dvarų.

Vis dėlto didžiausią smūgį dvarams sudavė Pirmasis pasaulinis karas – jo metu ūkiai buvo nuniokoti, išgrobstyti. Po šio karo dvarai daugiau niekada nebeatsigavo. Pavieniai dvarai, kurie dar bandė atsitiesti, po 1922 m. Žemės reformos buvo galutinai palaužti, mat jiems buvo palikta tik po 80 ha (1929 m. plotas padidintas iki 150 ha), o kita žemė buvo nusavinta.

Galiausiai lėtą dvarų mirtį visiškai nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusi sovietinė žemės reforma, kurios metu dvarai buvo likviduoti. Kai kuriuose jų buvo įsteigti sovietiniai ūkiai, kiti pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Dvarų rūmuose įsikūrė kolchozų kontoros, komunaliniai butai, įrengtos kino salės, bibliotekos, mokyklos, ligoninės ir tik pavieniuose – muziejai.

Paveldas kaip savarankiška industrija ir dvarų atgimimas

XX a. pabaigoje paveldui pasaulyje suteikiama nauja funkcija – kaip pagrindinis naujosios poindustrinės ekonomikos variklis. Paveldas kaip savarankiška industrija. Kuriami teminiai istoriniai parkai (skansenai), daugiafunkciai turizmo centrai.

Didžiojoje Britanijoje nacionaliniam identitetui formuoti pirmiausia buvo pasitelktas industrinės revoliucijos paveldas. XX a. 8 dešimtmetyje jį papildė aristokratijos paveldo kryptis. Robertas Hewisonas knygoje „Paveldo industrija“ (The Heritage Industry, 1987), aptardamas 1960–1980 paveldo industrijos klausimus, kaip pavyzdį pateikia itin didelės sėkmės sulaukusią parodą „Dvarų naikinimas, 1875–1974“ (The Destruction of the Country House, 1875–1974), vykusią Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone 1974 m. Ji pristatė Britanijos dvarus kaip itin svarbią Britų kultūros paveldo dalį. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje buvo sunki ekonominė padėtis, ir, kaip įprasta tokiu metu, paveldas buvo naudojamas kaip būdas pabėgti nuo dabarties, pasitelkiant sentimentalius praeities vaizdus, ypač imperinių laikų. Tai buvo pirmas kartas po karo, kai D. Britanijoje vėl atkreiptas dėmesys į aristokratiją.

Tuo pačiu metu, kai Londone buvo atidaryta paroda, aktualizuojanti Britanijos dvarų paveldą, Lietuvoje 1974 m. vartus atvėrė Liaudies buities muziejus Rumšiškėse, kuriame buvo eksponuojama išimtinai valstiečių architektūra. Visiškai suprantama, kodėl sovietmečiu įkurtame muziejuje vietos bajoro dvarui neatsirado. Bet bajoriškosios kultūros atmetimo priežastys slypi giliau. Anot Birmingemo universiteto profesoriaus Matthew Rampley, nuo XIX a. pabaigos visoje Centrinėje ir Rytų Europoje dominuojantis nacionalinio paveldo elementas buvo valstietiškoji tradicija.

2016 m. Lietuvos liaudies buities muziejuje duris atvėrė Aristravėlės dvaras – pirmasis ir šiuo metu vienintelis šiame muziejuje. Jame įsikūrė Medinės architektūros paveldo konservavimo, tyrimų ir mokymų centras. Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.

Galimybė dvarams Lietuvoje atgimti prasidėjo kartu su nepriklausomybės atkūrimu 1990 m., pradėjus kisti dvarų paveldo vertinimui, nuosavybę grąžinus negausiems teisėtiems paveldėtojams bei nevaržoma galimybe mokslininkams tyrinėti ir kalbėti apie bajorijos paveldą. 2016 m., po beveik pusės amžiaus, valstiečių trobelių apsuptyje Liaudies buities muziejuje duris atvėrė Aristravėlės dvaras – pirmasis ir šiuo metu vienintelis šiame muziejuje. Šis pavyzdys kalba apie besikeičiantį nacionalinio identiteto konstravimą.

Kas šiandien yra dvaras Lietuvoje?

Ūkis? Komplikuotas klausimas. Bajorų palikuonių ir aukštesniosios klasės atstovų vasaros ar nuolatinė rezidencija? Retai. Muziejus, vietos bendruomenės ir savivaldybės erdvė? Taip. Apgyvendinimo, maitinimo ir kitų turizmo paslaugų kompleksas? Vis dažniau. Pažvelkime į kiekvieną grupę iš arčiau.

Dvarai-ūkiai

Pirmiausia dvaras yra organizuota struktūra, vykdanti žemės ūkio veiklą, rečiau – pramoninę gamybą. Po Antrojo pasaulinio karo panaikinus dvarus kaip institutą, istorinėse dvarų sodybose, palivarkuose neretai įsikūrė tarybiniai kolūkiai, vadinamieji kolchozai (rus. колхоз, коллективное хозяйство), kurie tam tikra prasme tęsė istorinę dvarų funkciją – vykdė ūkinę veiklą. Tik dvaro rūmuose sėdėjo (kartais ir gyveno su visa šeima!) ne bajoras, o kolchozo pirmininkas. Dalis buvusių kolūkių šiandien tęsia veiklą kaip žemės ūkio bendrovės, tačiau ar mes juos suvokiame kaip buvusius dvarus?

Kiekviename dvare būta didesnio ar mažesnio sodo. Kai kurie iš jų ir šiandien gyvuoja kaip botanikos sodai. Antai Kairėnų dvare įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas, Aukštosios Fredos dvare – Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas, Kretingos dvaras garsėja žiemos sodu (oranžerija), Palangos – botanikos parku.

Kai kurie dvarai yra kapitalistinio ūkio iliustracijos. Pvz., Obelių dvaras žymus vienintele Lietuvoje šiandien veikiančia spirito varykla („Vilniaus degtinė“), o Astravo dvaras garsėja nuo 1930-ųjų įsikūrusiu lininių audinių fabriku „Siūlas“.

Šiandien naujai kuriama ūkinė veikla: Ilzenbergo biodinaminis ūkis, Grybų ekologinis vaistažolių ir prieskoninių augalų ūkis, Levaniškių II mėsinių galvijų ūkis ar Butautų alaus darykla iliustruoja, kad dvaro kaip ūkio idėja nėra pamiršta ir XXI a. atranda savo vietą bei kalbą.

Dvaro įvaizdis taip pat neatsiejamas nuo žirgyno, todėl nenuostabu, kad naujieji dvarų valdytojai šiandien buvusiose dvarų stainiose (pastatas žirgams) įrengia žirgynus (Pakruojo, Bistrampolio, Grybų, Petešos, Aštriosios Kirsnos, Kurtuvėnų ir kt.) ir siūlo jodinėjimo paslaugas.

Įvairi specializuota ūkinė veikla (žemės ūkis, sodininkystė, gyvulininkystė, žuvininkystė, pramoninė gamyba ir pan.) vykdoma buvusiose dvarų sodybose ar jų paskirose dalyse ne visada leidžia tapatinti juos su buvusiais dvarais, nors būtent ši grupė ir yra tikriausi dvarų kaip ūkių įpėdiniai.

Dvarai-rezidencijos

Po virtinės XIX–XX a. sukilimų, karų, po jų vykusių trėmimų bei priverstinės emigracijos, šiandieną tik dalis istorinių dvarų turi senuosius savininkus – bajorus. Raguvėlės, Gačionių, Palėvenės, Veliuonos, Švėkšnos, Pavirvyčio, Karūžiškės, Žižmaukos, Vaitkuškio ir kt. buvusios dvarų sodybos ar jų dalys šiandien priklauso iki karo juos valdžiusių bajorų teisėtiems paveldėtojams.

Dvarų-rezidencijų savininkų gretas gausiai papildo naujai dvarus įsigiję šeimininkai, kurie nėra tiesioginiai prieškario dvarų savininkų palikuonys (Čiulų, Akmenėlių, Sližių, Jakiškių, Babtyno Žemaitkiemio, Paliesiaus, Saldutiškio, Lyduokių, Pavirvytės, Dautarų, Mantagailiškio, Žadeikių ir kt. dvarai).

Dvarai-muziejai

Dvarų klestėjimo metu neretas turtingesnis bajoras buvo sukaupęs vertingą biblioteką, giminės archyvą ir meno kolekcijas. Dvaruose gyveno gausybė iškilių politikų, karo ir kultūros veikėjų.

Todėl šiandien dvaruose įsikūrę muziejai yra svarbios institucijos, puoselėjančios tautos istorinę atmintį ir konstruojančios praeities supratimą. Anot profesoriaus M. Rampley, pasitelkiant paveldą gali būti kuriamas tautos istorijos mitas, palaikoma ir formuojama socialinė atmintis, kartu paveldas traktuojamas kaip gynybinis bandymas išlaikyti gyvą ryšį su praeitimi. Taigi muziejai, įsikūrę istoriniuose dvaruose, turi išskirtines galimybes kalbėti apie iškilius praeitis įvykius ir jų dalyvius.

Tarp gausybės muziejų, įrengtų buvusiose dvarų sodybų rezidentiniuose bajorų rūmuose, galima rasti margą statinių tipų įvairovę: mūrinių didikų pilių (Biržų, Panemunės), rūmų (Kretingos, Palangos, Užutrakio, Paežerių, Rokiškio, Renavo, Rietavo, Plungės, Kelmės, Jurbarko, Jašiūnų, Joniškėlio ir kt.) bei etninės architektūros medinių dvarų rūmų (Aristravėlės, Paberžės, Bukantės, Paragių, Markučių, Bareikiškių ir kt.). Šiose institucijose vyksta įvairaus pobūdžio istorinei atminčiai puoselėti skirti kultūros renginiai, rečiau – komercinės ir privataus pobūdžio šeimyninės šventės.

Dvarai, priklausantys vietos bendruomenėms ir savivaldybėms

Prie dvarų išsaugojimo nemažai prisideda vietos bendruomenės. Nemenka dalis dvarų šiandien priklauso vietos bendruomenėms ir savivaldybėms. Juose vyksta ne tik lokalinio pobūdžio renginiai, bet ir tarptautiniai projektai (Zyplių, Gelgaudiškio, Leipalingio, Kidulių, Salų, Maišiagalos, Šalčininkų, Trakų Vokės, Žagarės, Vilkyškių). Kai kurie dvarai veikia kaip gydymo (Meikštai), globos (Pagryžuvio, Mūro Strėvininkų) centrai ar mokymo įstaigos (Raudonės, Cirkliškio, Vėlučionių).

Istoriniai dvarai-turizmo centrai

Apie pirmąsias turizmo apraiškas dvaruose XX a. pradžioje (Lentvario, Krasnogrūdos dvarai) esu rašęs praėjusiame „Gero skonio“ numeryje (2018/4). Šiandien paveldas yra savarankiška industrijos šaka. Istorinių dvarų panaudojimas turizmo reikmėms yra vienas dažniausiai aptinkamų paveldo panaudos atvejų. Veikia didesni ar mažesni objektai, teikiantys apgyvendinimo, maitinimo, renginių organizavimo ir kitas paslaugas (Pakruojo, Pakėvio, Bebirvos (Janobilio), Bubių (Grafo Zubovo), Rėkyvos, Dabkiškių, Šešuolėlių, Raudondvario, Burbiškio (Anykščių r)., Vidiškių, Arvydų, Taujėnų, Butautų, Narvydiškio, Palukščio, Jonaitiškių, Krikštėnų, Panemunės, Bistrampolio ir kt.). Istoriniai dvarai vilioja unikalia istorija, legendomis, per šimtmečius susiformavusiu kraštovaizdžiu.

Itin stiprus dvaro, kaip prestižinės sodybos, įvaizdis skatina verslininkus statyti dvaro stiliaus sodybas ir pavadinti juos dvaru. Šis reiškinys bendras visam buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūriniam regionui – Lietuvai, Baltarusijai, Lenkijai, Ukrainai. Lietuvoje „dvarų stilius“ reiškėsi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei kartais mažesniuose miesteliuose XX a. pirmoje pusėje. Po karo beveik neliko senosios iš bajorijos kilusios inteligentijos ir pasikeitė politiniai vėjai, tad ši tradicija nutrūko. Atgavus nepriklausomybę, sugrįžtant istoriniams dvarams, kartu sugrįžta ir dvarų stiliaus prieškario tradicija – 2015 m. Kretingos rajone duris atvėrė šio stiliaus Vyšnių dvaras. Neišlikęs senasis dvaras stovėjo ant šalia esančio piliakalnio. Naujieji rūmai pastatyti remiantis etnine medinių dvarų tradicija, būdinga Žemaitijai (čia platesni namai nei Aukštaitijoje). Manyčiau, tai puikus dvarų stiliaus pavyzdys.

Dvaras kaip reprezentacinių renginių erdvė

Renkantis  renginio vietą, visada dera prisiminti, kad dvaro rūmai – tai visų pirma būstas, skirtas gyventi vienai šeimai. Tačiau rūmuose buvo ne tik gyvenamosios, bet ir reprezentacinės patalpos. Tai leidžia panaudoti dvarus reprezentaciniams renginiams, ypatingoms iškilmėms, kuriose siekiama suderinti namų jaukumą ir nekasdienį šventiškumą.

Reprezentacines, svečiams priimti skirtas patalpas mūsų dienas pasiekusiuose dvaruose paprastai sudarė: sienius (vestibiulis), valgomasis (kartais keli – kasdienis ir svečių), salonas (gali būti didysis ir mažasis), kartais atskira salė (šokiams). Minimaliai reikalauta trijų patalpų:  vienos – vaišėms, antrosios – kortoms lošti, trečiosios – šokiams. Tad, planuojant renginį dvare, nedideles erdves galima kūrybiškai panaudoti dinamiškai vakaro programai sukurti.

Atsižvelgiant į kamerinį ir šeimyninį dvarų pobūdį, retai kada net ir didžiausia rūmų salė bus didesnė nei 100 kv. m (rengiant renginius paprastai skaičiuojama 1 kv. m vienam svečiui). Todėl dvarai dėl specifinės architektūros ypač tinka šeimos šventėms, draugų susibūrimams ar net didesnėms įmonės šventėms (dvaras taip pat buvo „įmonė“, besiverčianti žemės ūkiu ar gamyba, kurioje vyko šventės ir tos „įmonės“ darbuotojams). Didesniems sambūriams puikiai gali būti išnaudojamos kitos dvaro erdvės – oranžerijos, kiti pastatai, taip pat atvirosios erdvės – kiemas, sodas ar parkų alėjos.

Restoranai ir kavinės dvaruose

Lietuvos dvaruose įsikūrę restoranai neretai siūlo svečiams istorinę virtuvę (Bistrampolio, Buriškio, Pakruojo, Panemunės, Zyplių ir kt. dvarai). Taip pat populiari ir tradicinė regioninė virtuvė, pvz., Šiaurės Lietuvos (Pakruojis) ar Aukštaitijos (Paliesiaus).

Kai kurie dvarai siekia lankytojams papasakoti ir apie buvusių dvarininkų kilmę ar kulinarinius pomėgius, pvz., Užutrakio dvare kviečiama paragauti prancūziškos virtuvės, o Panemunės pilyje – vengriškos virtuvės patiekalų. Atstatytas Ilzenbergo dvaras siūlo biodinaminės, ekologinės, gamtinės žemdirbystės produktų degustaciją, Pakruojo – alaus, o Bubių – vyno ir šampano degustaciją.

Apgyvendinimas

Istoriniuose dvaro rūmuose galėjo būti vienas ar du atskiri erdvesni miegamieji šeimininkams, pora mažesnių kambarių vaikams – vaikinams ir panelėms. Taip pat vienas ar keletas kambarių tėvams ar karšinamai giminaitei, guvernantei. Taigi tiek, kiek reikia vienai bajoro šeimai ir artimiesiems. Šiandien dvaruose, kurie siūlo nakvynės paslaugas, rasime tik iki tuzino kambarių, skirtų svečių nakvynei. Didesni dvarai turi įrengę svečių kambarius ir kituose pastatuose – pvz., ekonomo, malūnininko name, vežiminėje ar ūkiniuose pastatuose. Prieš užsakant nakvynę, derėtų pasitikslinti, kuriame pastate bus kambarys, kad netektų nusivilti „romantiškam savaitgaliui“ atvykus į vežiminę.

Pramogos dvaruose

Beveik visi dvarai pasiūlys ekskursiją po dvarvietę ir rūmus. Daugelis siūlo atgauti jėgas pirtyje, įvairias sveikatingumo ar SPA paslaugas (Bistrampolis, Ilzenbergo, Pakruojo, Paliesiaus, Bubių, Rėkyvos), aktyvų sportą, pvz., jodinėjimą (Bistrampolis, Burbiškio, Akmenėlių) ar net medžioklę (Burbiškio). Kviečia pažinti gyvąją dvarų istoriją (Pakruojo, Panemunės). Pramogų ir idėjų gausa būtų galima išskirti Pakruojo, Raudondvario dvarus bei Panemunės pilį.

***

Po ilgų nebūties metų dvarai sugrįžo! Šis sugrįžimas Lietuvoje yra gerokai sudėtingesnis nei panašaus likimo objektų Vakarų Europoje, todėl kiekvienas sėkmės atvejis vertas didelio palaikymo ir pagalbos.