Storiausios knygos apie etiketą kelia… pagarbią baimę. Na, kam reikia prisiminti, kad furšetas turi tęstis ne ilgiau kaip dvi valandas, o sriubos per jį šiukštu nederėtų patiekti? Arba kad puodelių ąselės privalo būti pasuktos į dešinę?
Pasak Armino Lydekos, etiketo žinovo ir knygų autoriaus, etiketas – neverbalinė kalba, kurios paskirtis – palengvinti tarpusavio supratimą. A. Lydekos padedami paruošėme kelių punktų stalo kultūros atmintinę, ko JOKIU BŪDU nederėtų daryti. Vieniems tai bus lengvesni pirmieji žingsniai, kitiems – malonu pasikartoti turimas žinias.
Bendravimas – kaip aksioma
Visų pobūvių esmė – bendrauti, o buvimas prie stalo – tik bendravimo forma. Ragauti maistą ir gėrimus turi būti malonu, tai laisvalaikio praleidimo būdas, todėl nederėtų parodyti, kad tikslas –prikimšti pilvą.
Ekskursija į praeitį. Žinoma, istorijoje užfiksuoti pobūviai dažnai virsdavo tikromis Lukulo puotomis, tačiau verta prisiminti, kad nesaikingai mėgaujantis valgiu ir gėrimais dažnai būdavo sukuriamos puikios eilės ar prozos kūriniai.
Sėdėti draudžiama
Visai kitokie reikalavimai kalbant apie stovimąjį (kai susirenkama paskanauti kokteilių, priėmimai su vyno taure ir pan.) ir sėdimąjį (kviestiniai pusryčiai, pietūs, popiečio arbatėlė ir kt.) pobūvius. Šių taisyklių sujungti nederėtų. Didžioji klaida šiuo atveju būtų ta, jei stovimojo pobūvio (kokteilio, vyno taurės priėmimo) svečias „pavargęs“ savarankiškai susirastų kėdę ir įsitaisytų prie stalo užkandžiauti.
Taurių ir servetėlių baletas
Pradėjus vaišintis servetėlė negali likti ant stalo. Patiesta ant kelių – ženklas, kad pasiruošta valgyti ir galima patiekti valgius. Pasak A. Lydekos, dar pasitaiko netinkamo amerikonizmo, kai servetėlė prisegama prie kaklaraiščio segtuku, kad padažai netikštų ant apvalaus pilvo.
Servetėlės turi būti dedamos taip: jei ne ant padėklinės lėkštės, tai iš KAIRĖS pusės, o atsisėdusiesiems prie stalo reikia nesupainioti krypties, kad kaimynas neliktų be servetėlės.
Jei servetėlė kairėje, taurės turi būti dešinėje pusėje prie peilių galų. Svarbu laikytis tokios „geografinės padėties“, kad taurė nenukeliautų į šalia sėdinčio kaimyno teritoriją.
Ekskursija į praeitį. Dar Renesanso laikais (nors jau tada šio įpročio pjedestalas ėmė klibėti), kai kur kas daugiau buvo valgoma rankomis, servetėlę kišdavo už apykaklės – taip parodydavo, kad moka švariai ir tvarkingai valgyti.
Įrankių pynės
Didžioji klaida būtų sumaišyti įrankius, t. y. vietoj šakutės paimti šaukštą (skanaujant salotas su padažu), vietoj peilio ir šakutės – dvi šakutes.
Tad įrankiai dedami taip, kad nebūtų sunku susigaudyti – pradėjus valgyti imami toliausiai esantys ir judama centro link.
Pavalgius sriubos šaukštą reikia IŠIMTI iš lėkštės ir padėti ant polėkštės arba atremti į lėkštės kraštą, jei polėkštės nėra, o pagrindinio patiekalo įrankius padėti lygiagrečiai tarpusavyje ir įstrižai į dešinį apatinį lėkštės kampą. Taip duodamas ženklas, kad daugiau nebus valgoma.
Ekskursija į praeitį. Dar galima išgirsti žodinių patarimų, kad žuvis esą patogu valgyti dviem šakutėmis – ši kūrybinga nuostata atėjusi iš tarybinių laikų, kai specialių įrankių pasirinkimas buvo svaiginamai skurdus, o dauguma pobūvių rengta namie.
Pokalbių temos
Didžiausia klaida… tylėti. Pokalbių temos nebūtinai turi vienyti, o paplitusi nuostata prie stalo nekalbėti apie politiką, religiją ar sportą ne visuomet teisingiausia. Jei susirinko bendraminčiai ar filosofai, visos temos tinkamos.
Deserto skanavimo variacijos
Desertas turi ypatingą statusą, tad ir jam skirti įrankiai gali būti patys įvairiausi. Svarbu, kad būtų dedami statmenai už lėkštės.
Gali būti naudojamas šaukštas ar šaukštelis – lengvam pudingui, drebučiams su sirupu valgyti. Šakutė – torto gabaliukui, šaukštelis ir šakutė – sirupe esančiam pyragėliui, kur reikės ir vieno, ir kito. Peilis ir šakutė – vaisiams.
Ekskursija į praeitį. Seniausias įrankis yra peilis, naudojamas jau nuo tų laikų, kai stalų dar net ir užuominos nebuvo. Stokojant šakučių, juo buvo ilgai ne tik pjaustoma, bet ir dedamas į burną maistas. Peilio ir šakutės derinys atsirado tik XVI amžiuje, kai stalo papročiai tapo rafinuotesni.
Padėka padavėjui
Padėkoti maistą atnešusiam ar kitaip patarnavusiam padavėjui nėra nei draudžiama, nei būtina, bet… būtų labai gražu. Tuo parodome, kad pastebėjome jo indėlį į jaukų, gražų ir įsimintiną pobūvį.
Ekskursija į praeitį. Padavėjo profesija palyginti jauna ir ne tokia poetiška kaip virėjo. Bene daugiausia galimybių saviraiškai ir meistriškumui parodyti padavėjai turi nešdami patiekalus. Ar esate matę, kaip ant vienos rankos puikuojasi net šešios ar septynios patiekalų lėkštės?..
Laisvojo kritimo pagreitis
Visi mes esame veikiami gravitacijos, tad nieko nuostabaus, jei ir peilis ar šakutė paklūsta gamtos dėsniams ir išsprūdę iš rankų atsiduria ant grindų. Tokiu atveju A. Lydeka rekomenduoja pakelti įrankius dėl labai paprastos priežasties – jiems ant grindų ne vieta. Pakėlus reikėtų padėti taip, kaip buvo, kaip kad pajudinus iš vietos kėdę, ji pastatoma atgal ir pan. Žinoma, vietoj šių įrankių padavėjo paprašome atnešti naujus.
Duonos valgytojai
Duonos lėkštelė statoma kairėje, į ją duonos gabalėlis ar bandelė įsidedama iš bendros lėkštės. Didžioji klaida valgant duoną – kąsti iš visos riekės: derėtų atsilaužti ir valgyti po gabalėlį. Sviestą reikia tepti irgi tik ant atlaužto gabalėlio.
Ekskursija į praeitį. Pasak istorikų, duona pasaulyje skaičiuoja jau ne vieną tūkstantį metų. Kepama ji iš pačių įvairiausių grūdų, o sunkesniais metais net iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų. Iki šiol duona kepama ne tik duonkepėse krosnyse, bet ir pelenuose, ant žarijų, plokščių akmenų ir duobėse.
Dėmių raudonis
Jei staltiesę „papuošia“ nukritęs patiekalo gabalėlis, jį atsargiai paimkite peilio galiuku ir padėkite į lėkštę, o suteptą staltiesės vietą uždenkite servetėle (jos galite paprašyti padavėjo).
