Gastronominės emocijos

Tai, jog maistas yra neišvengiama būtinybė, – joks atradimas. Šį teiginį kuo puikiausiai patvirtina glaudžiai tarpusavyje susijusios alkio ir apetito sąvokos. Alkis malšina fizinius poreikius, o apetitas – ir emocinius. Būtent jis leidžia mėgautis gastronominiais gomurio malonumais bei emocinio pobūdžio išgyvenimais. Ragaujant skirtingus patiekalus bei jų sudedamąsias dalis ir suvokiant juos kontekstualiai, galima ne tik patenkinti gastronominį apetitą, bet ir patirti emocinį pasitenkinimą bei gastronominiu aspektu pažinti net tokius dalykus kaip geografija, įsimylėjimas ar prisiminimai.

Alkis ir apetitas

Momentiškai ir periodiškai besireiškiantis alkis mums primena mūsų žemiškumą bei kūniškumą. Jis – vienas stipriausių žmogiškosios prigimties variklių. Tačiau apetito nieku gyvu nederėtų painioti su alkiu. Alkis yra vienalytė fiziologinė kategorija, tad jis iš esmės priešingas apetitui, kuris – mažų mažiausiai trivialus ir labiau emocinio nei fiziologinio pobūdžio. Tai fiziologinio alkio ir emocinio gomurio bei estetinio geidulio trio, ieškantis patenkinimo visoms trims savo reiškimosi briaunoms. Būdamas pirminiu impulsu-jausena, mums sakančia apie maisto poreikio patenkinimo būtinybę, savotiškai žavi ir intriguoja, jei tik stabtelime ir skiriame laiko jam apmąstyti. Užsimezga gastronominio pobūdžio intriga, klausianti, ką ragausime, ką patirsime šį kartą, neretai nukelia į senas patirtis, su jomis susijusias istorijas ir dar kartą leidžia jau įvykusius išgyvenimus savaip patirti iš naujo.

Emocijų ir prisiminimų skonis

Bene kiekvienas esame pagalvojęs, kokio skonio yra vaikystė; prisiminęs, kuo kvepia močiutės virtuvė, ar pasvarstęs, kokio aromato galėtų būti liūdesys, ar tikrai kerštas yra saldus ir gali būti prisimenamas (patiriamas) valgant desertą? Galų gale, kokio skonio yra užgimstanti meilė?

Ją pavaizduoti ir jos skoniui sukurti materialų pavidalą ryžosi broliai Rocos, vienu iš gastronominio sapno (El somni) aktų – El noviazgo. Šiame gastronomijos operos akte patiekiamas austrių In ir Jang, lėkštėje įkūnijantis šokio, įsimylėjimo ir nuostabos simbiozę.

Pachamama

Dar ambicingesnių užmojų vedamas Virgilio Martinezas (Centrinė Peru) savo restorano lankytojus, ragaujančius jo kurtus patiekalus, kviečia perprasti ir patirti visą Peru bioįvairovę bei landšaftą tiek horizontaliuoju, tiek vertikaliuoju lygmeniu.

Peru teritorija apima tris visiškai skirtingas klimato zonas: Costa (Ramiojo Vandenyno pakrantė), Siera (Andų kalnynas) ir Selva (Amazonės džiunglių drėgnieji miškai). Šalies teritorija driekiasi skirtingais jūros lygmenimis, taigi išsiskiria ir vertikaliuoju pjūviu. Būtent pastarasis, kaip pasaulėvaizdžio ašis, ypač būdingas indėniškoms gentims, sudarančioms neatsiejamą Peru kultūrinės mozaikos pagrindą. Todėl Virgilijo savo virtuvėje tarytum peizažą dėlioja tuos pačius ingredientus, išaugintus skirtingo klimato bei aukščio zonose. Taip jis ne tik perteikia gastronominį Peru potencialą, bet ir paliečia Pachamamos (motina žemė, kaip visa ko pradžia indėniškoje tradicijoje) idėją.

 Gastronominė patirtis

Neišvengiamai tenka pripažinti, jog pilnutinis gastronominio skonio išgyvenimas nieku gyvu nėra momentinis ar nulemtas vien esamos akimirkos. Jį lemia visa plejada vienas po kito einančių pojūčių visumos, atsirandančios, kai visus jutiminius organus sujaudina kvapas, skonis, tekstūra bei jų fizinė išraiška. Vėliau atsirandantis kognityvinis skonio pajutimas leidžia patirti gastronominį džiaugsmą. Malonumas sužadinamas tarpusavyje maišantis įvairiausioms emocijoms, apimančioms tiek nuostabą patiriant kažką nauja, tiek jau išgyventos kultūrinės patirties atkartojimą.

Dar daugiau: gastronominė patirtis neretai įkvepia, primena, sutaiko, užtvirtina ar net pastūmėja įsimylėti. Juk vargiai surasime dramą ar romaną be dalijimosi maistu scenos, kuri yra ne kas kitas, kaip preliudija į suvoktą ar aistros sukeltą įsimylėjimą. Romantiška vakarienė, kaip meilės ar aistros preliudija, yra kone charizmatiškiausias jausmingosios gastronomijos pusės pavyzdys bei puiki iliustracija, parodanti, jog maistas matuojamas ne vien energetine ar maistine verte, bet ir emocine. Būtent pastaroji neretai net reikšmingesnė nei fizinė.

Emocinė maisto vertė

Emocinė maisto vertė puikiai atsiskleidžia žvelgiant į kertinius modernaus žmogaus socialinės egzistencijos ramsčius: bendravimą bei maistą. Abi šios kategorijos neatskiriamos ir neretai netgi yra suprantamos kaip sinonimai. Kiekvienas žinome istoriją apie penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis pamaitintą minią. Ši alegorija puikiausiai iliustruoja, jog sotumą, alkio patenkinimą suteikia tikrai ne vien fiziologinio poreikio patenkinimas. Emocinis bendrystės jausmo išgyvenimas yra lemiamas šioje istorijoje ir atsikartojantis kiekvieno iš mūsų kasdienybėje. Todėl, jei nors akimirką pasižvalgysime savo atmintyje, tikrai rasime savo prisiminimų mozaikoje svarbiausius gyvenimo momentus ir įvykius, palydėtus iškilmingų pietų ar vakarienės. Žinoma, kokioje nors draugijoje. Mums, Aristotelio žodžiais tariant, „socialiniams gyvūnams“, valgymas yra bendrystės ir alkio patenkinimo veiksmas.

*

Žinoma, galime leistis į begalinius hedonistinius pasitenkinimo siekio labirintus, grūmoti vartotojiškos visuomenės baisybėmis bei neatsakingumu manydami, kad gastronominio pojūčių bei pojūčių virtuvėje ieškojimas tėra dar vienas kūniškų malonumų tenkinimas ir nieko daugiau. Tačiau, jei kaskart rinksimės dėmesingai ir suprasdami, ką ragaujame, kokį skonį patiriame, kodėl būtent toks patiekalas ir kodėl būtent šiandieną ir šioje draugijoje, įsiklausysime į savo pojūčius, užčiuopsime kylančias asociacijas, išgirsime prisiminimus ir pajusime inspiracijas, ne tik tapsime sąmoningais valgytojais, bet ir prisiliesime prie begalybės.

©Žurnalas „Geras Skonis“