Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

Prasidėjus vasarai, pristatome gaivia žaluma spindintį smaragdą. Tauriųjų mineralų temą gvildename sykiu su gemologe, brangakmenių eksperte ir papuošalų kūrėja Alma Dūdiene. Ji – viena iš nedaugelio moterų Lietuvoje, kuriai pavaldus spalvingųjų akmenų pasaulis. Kijevo universitete prie Ukrainos finansų ministerijos mineralogijos studijas baigusi p. Alma ėmė ieškoti būdų, kaip parodyti brangakmenius, atskleisti jų didybę ir grožį. Nutarė, kad tai padaryti geriausia kuriant su jais papuošalus. Dabar, turėdama didžiulę patirtį bei informacijos bagažą, p. Alma teigia: „Tikiuosi, kad mano sukauptos žinios padės jums išsirinkti savo akmenį.“

Ponia Alma ne tik puikiai pažįsta brangiuosius akmenis, bet ir pati kuria papuošalus su jais. Susidomėję kviečiami kreiptis tel. 8 699 96 911 bei apsilankyti feisbuko profilyje www.facebook.com/almadudiene.

Smaragdo gimimo slėpinys

Smaragdo gimimas – unikalus, triumfui prilygstantis gamtos reiškinys. Šį posakį ir gausybę susižavėjimo šūksnių išlieja tie laimingieji, kuriems pavyksta aptikti brangakmenio radavietes. Šio kaprizingojo gražuolio lopšys ištaigingas ir patogus – Altajuje buvo rastas nepriekaištingo švarumo kristalas, jo aukštis siekė 1,3 m.

Smaragdas – viena iš gražiausių berilo atmainų. Kristalų gimimo kolonijos stebina grožiu, griežtomis, simetriškomis formomis, vaiskiomis, ryškiomis spalvomis. Šiam brangakmeniui užgimti reikalinga geležis, magnis ir chromas, be kurio kristalas netenka ryškaus, skaidraus žalumo. Kietumas pagal Mosą – 7,5–8. Kad išryškėtų jo spalvos gilumas, apdirbant dažniausiai naudojama laiptuota bageto forma, tačiau brioletas, arba lašas, taip pat mėgstami moterų, ypač auskaruose.

Gemologė Alma Dūdienė

Žalios smaragdo spalvos magija

Romėnų filosofas natūralistas Plinijus Vyresnysis smaragdui išaukštinti sukūrė ištisas odes. Šį brangakmenį jis laikė viršiausiu sakydamas: „Nėra spalvos, kuri būtų malonesnė akiai, kaip vaiski smaragdo žaluma.“ Mes visi su dideliu malonumu žiūrime į jauną prasikalusią žolę, medžių pumpurus – taip ilsiname akis. O šiais laikais mokslo patvirtinta, kad žalia spalva ramina nervų sistemą, padeda sutelkti mintis, gerina regėjimą.

Smaragdas turi savybę ryškiai nušviesti aplinką, aštriu spalvos kontūru tarsi praplėsdamas orą bei erdvę, – netgi mažutis akmenėlis papuošale atrodo prabangiai ir išdidžiai.

Unikalia žalia, peršviečiama spalva pasižymi tik smaragdas, jo analogų gamtoje nėra. Taigi padirbti šį brangakmenį knietėjo seniai, ir kai tai pagaliau pavyko praeito amžiaus pradžioje, rinkoje pasirodė sintetiniai akmenys. Iki šių dienų jie tiek „ištobulėjo“, jog tik nuodugni specialisto analizė padeda atskirti ir įvertinti jų originalumą. Tačiau ar gali dirbtinė stiklinė rožė konkuruoti su natūralia? Niekada – kad ir kokia tobula ji būtų. Tad ir joks sintetinis analogas negali atstoti tikro gamtos kūrinio. Be to, tik spektrinė analizė padeda įvertinti įvairias berilo – smaragdo – rūšis.

Smaragdas gydo, saugo, atneša gerus sapnus

Egiptiečiai šio mineralo gavybą pradėjo prieš 4 tūkstantmečius. Smaragdas ypač išpopuliarėjo karalienės Kleopatros laikais. Legendose apie ją visuomet minimi brangakmeniai. Aprašoma ne tik nesuskaičiuojama gausybė papuošalų, bet ir indai, buities reikmenys, baldai –jie gausiai inkrustuoti smaragdais. Kaip ir perlus, smaragdus Kleopatra laikė jaunystės eliksyru. O Egipto žyniai tikėjo, kad šie mineralai saugo miegą ir dovanoja gerus sapnus. Smaragdo miltelius naudojo vaistams temperatūrai numušti, kraujo spaudimui reguliuoti, šlapimo pūslės uždegimams gydyti. Tepalai su smaragdo milteliais padėdavo įkandus gyvatei, išgydydavo netgi stipriausius nudegimus, malšindavo psoriazę.

Iš stačiatikių tikėjimo atėjęs mitas, jog moteris, nešiojanti auskarus su smaragdais arba kuloną su juo, gali tikėtis ilgos ir laimingos senatvės. Vienuolynų raštuose, senųjų receptų knygose randami šafranų esencijos ir smaragdo miltelių komponentai, kurie sėkmingai gydydavo epilepsiją. Iki šių dienų šis mineralas rekomenduojamas epilepsijos kamuojamiems žmonėms.

Ne kartą istorijoje aprašyti atvejai, kaip smaragdas skyla, norėdamas perspėti šeimininką apie gresiantį pavojų arba ligą. Manoma, jog ilgai žiūrint į šį mineralą ilsisi akys ir nervai, išsilaisvinama nuo įtampos, mažėja stresas. Ypač jautresniems Vėžio ženklo atstovams jis – tikra atsvara. Žuvims padeda koncentruoti mintis ir lavinti intuiciją. Veneros atstovams Jaučiams bei Svarstyklėms padeda išsaugoti ramybę bei ilgaamžiškumą.

Senovės išminčiai tvirtina, jog šio mineralo ir žmogaus pasąmonės ryšys – unikalus. Mineralo vibracijos teigiamai veikia žmogaus psichiką. Ilgai nešiojantis smaragdą žmogus tampa gudrus, įžvalgus, numato ateitį. Šis brangakmenis neleidžia pasinerti į depresyvias nuotaikas, ilgus melancholiškus apmąstymus, skatina optimizmą.

bei gerą nuotaiką. Mineralo poveikis labai švelnus ir ypač šiltas. Tai Veneros globojamas brangakmenis, todėl laikomas motinystės, šeimos, meilės saugotoju.

Įžymusis imperatoriaus Nerono monoklis

Daug amžių Vatikane saugomas įžymusis imperatoriaus Nerono monoklis, išskobtas, kaip ilgai manyta, iš didelio smaragdo. Jo apdirbimas ir forma tokie idealūs ir unikalūs, kad tironas didžiavosi šia brangenybe ir be galo puikavosi. Naudojo monoklį stebėdamas gladiatorių turnyrus, dažnai pasibaigdavusius mirtimi. Grožėjosi besileidžiančia saule ant Romos miesto kalvų. Šaltakraujiškai tyrinėjo savo mirusios motinos kūną, pats įsakęs ją nužudyti. Kiek žiaurumo ir nesuskaičiuojamų piktadarysčių pergyveno gražuolis brangakmenis – istorija ne viską išsaugojo.

Almos Dūdienės rankose atsiskleidžia naturalus brangakmenių grožis

Šių laikų spektrinė analizė nustatė, jog tai – neįprastos spalvos unikalus chrizolitas. Vatikane brangenybė saugoma kaip istorinė vertybė. Visgi okultistai ir mokslininkai šį atvejį vertina paprasčiau – atmeta galimybę, kad smaragdas galėjo ilgai tarnauti tironui, jo piktiems tikslams. Kilnumo ir sąžiningumo bei meilės simbolis smaragdas būtų skilęs Nerono rankose arba visokeriopai priešinęsis. Vadinasi, tai negalėjo būti ir nebuvo smaragdas.

***

Daugiau informacijos  – www.almile.lt

 

 

 ©Žurnalas „Geras Skonis“