Peileniai – sultingi ir itin lengvai paruošiami moliuskai

Ko gero, pastebėjote, kad pasaulis staiga ėmė ir susitraukė, tarytum visiškai priartėjo prie mūsų. Sąvokos „toli“, „arti“ prarado savo buvusią prasmę. Atstumai tarp šalių, miestų tarytum sutrumpėjo. Atrodo, viskas tapo ranka pasiekiama, taip pat ir kitų šalių maistas. Dar visai neseniai egzotiškais laikyti produktai ir valgiai tapo kasdienio mūsų raciono dalimi. Lietuvos restoranai lyg niekur nieko kviečia ragauti midijų, austrių, varlių šlaunelių ir kitų, kadaise atrodžiusių lyg nepasiekiama egzotika, valgių. O ir pelėsinis sūris jau nieko nebegąsdina.

Pastaruoju metu Lietuvos prekybos centruose gausu naujų ne visiems matytų produktų. Reiklūs ir itin keliones bei gerą maistą pamėgę lietuviai drąsiau ryžtasi eksperimentams ir savo virtuvėse. Pamėginsime apžvelgti atsinaujinusį Lietuvos prekybos centrų asortimentą ir pasiaiškinsime, ką iš viso to galime pagaminti. Šįkart mano dėmesį patraukė moliuskai (labai juos mėgstu!), vadinami peileniais.

Peileniai savo išvaizda mažai teprimena mums jau įprastomis tapusias midijas ar kitus geldelių gyventojus. Šie pailgi moliuskai panašūs į skustuvą, kurį naudoja barzdaskučiai senoviniuose vesternuose. Būtent dėl savo išvaizdos peileniai ir buvo taip pavadinti (angl. razor clams, isp. navajas). Ir iš tiesų šios pailgos geldelės turi itin aštrias briaunas, kurių padedamas moliuskas gali gana greitai įsirausti į smėlį ir atsidurti net 50 cm gylyje. Geldelės briauna paprastai būna nuo 7 iki 20 cm ilgio. Vargas poilsiautojams, netyčia užmynusiems šį aštriabriaunį moliuską!

Įvairiuose pasaulio kraštuose peileniai pradėjo populiarėti palyginti neseniai. Italai ir ispanai šiuos moliuskus labai vertina ir jų valgymo kultūrą sėkmingai skleidžia Europoje. Tuo tarpu JAV dar visai neseniai šių moliuskų būdavo galima rasti rytinės pakrantės paplūdimiuose, bet itin retai restoranų valgiaraščiuose. Pastaruoju metu padėtis keičiasi ir peilenių paskanauti galima ne tik azijietiškose didžiųjų Šiaurės Amerikos miestų užeigose, bet ir rafinuotuose gurmaniškuose restoranuose.

Peilenius galime drąsiai vadinti dietiniu delikatesu, nes misdami planktonu jie beveik visai nesukaupia riebalų. Skirtinguose pasaulio kraštuose peilenių išvaizda bei dydis šiek tiek skiriasi, tačiau skoninės savybės išlieka panašios. Dar viena gera žinia apie peilenius yra ta, jog šia jūrų gėrybe galime mėgautis ištisus metus, nes jų sezonas tęsiasi visus dvylika mėnesių.

Perkant peilenius parduotuvėje svarbu įsitikinti, kad moliuskai būtų itin švieži, o tiksliau – gyvi. Tai patikrinti labai paprasta: paliestas moliuskas turėtų reaguoti ir bandyti kuo giliau pasislėpti savo pailgoje geldelėje.

Parsineštus namo peilenius derėtų pamirkyti pasūdytame vandenyje. Šitaip iš moliuskų pašalinamas smėlis. Peilenius dėkite į itin gerai išskalautą indą su švariu vandeniu. Jeigu inde bus užsilikęs nors gramas indų ploviklio, peileniai akimirksniu žus ir jūs liksite be vakarienės! Pamirkytus sūriame vandenyje moliuskus (mirkykite ne trumpiau kaip 30 minučių) dar kelis kartus perskalaukite šaltu vandeniu, kad kuo geriau išsiplautų smėliukas. Prieš gamindami – labai svarbu – dar sykį įsitikinkite, kad visi peileniai yra gyvi.

Moliuskus galima konservuoti (tada jais bus galima mėgautis ilgiau) arba tiesiog kepti, skrudinti ar virti. Virti peileniai puikiai tiks kaip salotų sudedamoji dalis, taip pat juos galima trumpai patroškinti su įvairiais lengvais padažais (taip pat kaip ir midijas), peilenių skonis puikiai atsiskleidžia ir pačirškinus juos virš žarijų.

Pasidalinsiu savo mėgstamiausiu peilenių receptu. Nors jis itin paprastas, drąsiai galiu pasakyti, kad taip paruošti peileniai man yra patys skaniausi. Virtuvėje užtruksite vos 10 (pirmą kartą gal 15) minučių ir ant jūsų stalo garuos puikus patiekalas, kurį galima imti ir valgyti vieną arba patiekti su salotomis.

©Žurnalas „Geras Skonis“