„Restorane viskas be galo svarbu! Čia turi būti gera emocija, geras maistas, gera muzika, gražios lėkštės, graži aplinka“, – įsitikinusi restorano šeimininkė Indrė Armalytė
Dar prieš kelerius metus iš svečių šalių grįžę tautiečiai aikčiodavo, pasakodami apie nedideliuose miestuose įsikūrusius restoranus, kuriuose ragavo gardaus, kūrybiškai paruošto maisto. Atėjo metas, kai puikiais restoranais ne tik didžiuosiuose miestuose galime didžiuotis ir gimtinėje, vienas tokių – jau penktus metus Druskininkuose veikiantis „Toli toli“ Jo įkūrėja ir vadovė Indrė Armalytė šypsosi pasakodama, jog pasitikėjimas savo kūrybine galia leido restoranui startuoti, o dabar labiausiai palaiko šilti sugrįžtančių svečių atsiliepimai – tiek poilsiaujančių gražiajame Lietuvos kurorte, tiek pačių druskininkiečių.
Indre, restoranas „Toli toli“ Druskininkuose veikia jau ne pirmus metus, o jūs juk nesate druskininkietė. Kas prieš tuos ketverius metus paskatino kurtis būtent čia?
Viskas susiklostė natūraliai: gyvenome Vilniuje, kartais vis pabėgdavome su draugais į Druskininkus – į gamtą, į pirtelę, toliau nuo asfalto. Vieną dieną mano gyvenime atsirado iššūkių, norėjosi ištrūkti iš tuometinės situacijos, štai ir pasprukau būtent į šį miestą. Laimė, tuomet turėjau galimybę rinktis, ką noriu daryti, kurioje srityje kurti. Taip atsirado restorano idėja, nors iki jos buvo ir kitų.
Esate baigusi architektūros studijas, tad kodėl – restoranas?
Maisto kultūra man visą laiką buvo svarbi, ji buvo labai stipri šeimoje, kurioje augau, apie maistą visada kalbėjome ir dėmesio jam skyrėme itin daug. Galima sakyti, kad dėl to aš tokia pretenzinga, – ne tik maistas, bet ir lėkštės, ir sienos man turi būti „skanios“. Esu dirbusi restoranuose kaip samdoma darbuotoja, o tie darbai skatino smalsumą. Mama užkrėtė mane kūrybiškumu, o smalsumas skatino bandyti. Kai tik pradėjo dirbti „Toli toli“ tų bandymų buvo daug, pati ilgas valandas leisdavau virtuvėje, o ir dabar dažnai ten įsisuku. Tada virėjai juokauja, jog „tuoj prasidės alchemija!“
Ko gero, jums būtų buvę saugu ruošti „Cezario“ salotas, kepti kepsnius, picas, tačiau pasirinkote pristatyti Vidurinių Rytų virtuvę. Kodėl ją?
Visa tai – ir iš naivumo, ir iš neišmanymo. Jau turėdama planą atidaryti restoraną, išvykau į Palestiną, Vakarų krantą. Ten mane labai svetingai ir vaišingai sutiko, man buvo įdomi vietinių kulinarijos tradicija. Moterų socialiniame centre kartu su palestinietėmis gaminau įvairius patiekalus. Grįžus norėjosi atiduoti savotišką duoklę tam kraštui, jo žmonėms, jų maistui. Savotiškas sutapimas, kad tuo metu ėmė kilti veganizmo banga, lietuviai susipažino su falafeliais – jie tapo vienu ryškiausių pirmųjų mūsų patiekalų. Žinoma, pradžioje reikėjo šviesti, pasakoti, ką gaminame, kaip tai valgoma. Itin pagelbėjo pozityvios kelių žinomų asmenybių žinutės, apsilankius pas mus, ėmė plūsti vis daugiau žmonių.
Kaip per tuos metus keitėsi restoranas ir jo lankytojai, juk falafeliai, bent jau didžiųjų miestų gyventojų, nebestebina?
Gal nuskambės keistai, tačiau visi restorane vykstantys procesai yra susiję su mano pačios vidiniais pokyčiais. Kai lioviausi moralizavusi, ką kitiems reikėtų valgyti ir gerti, viskas restorane ėmė žydėti, skleistis, ėmiau priimti visus žmones, nebeturiu jokio idealaus svečio įvaizdžio – norime skaniai pamaitinti visus – ir atvykėlius iš didelio miesto, ir iš mažo miestelio, ir vegetarus, ir visavalgius. Manau, dabar mūsų meniu ką nors skanaus išsirinks kiekvienas. Žinoma, naudojame ryškius prieskonius, turiu ne vieną itin mėgstamą, būdingą Viduriniams Rytams – zatarą (zaatar), žagrenį (sumac), kalendrą, kuminą, pratiname prie jų žmones, bet tie prieskoniai irgi nebėra didelė egzotika. Įdomu tai, jog pradžioje mus labiau vertino iš kitur atvykstantys lankytojai, bet ilgainiui prisijaukinome ir vietinius. Iš pradžių buvo daugiau veganiškų, vegetariškų patiekalų, nebuvo mėsos, tačiau ilgainiui atsirado supratimas, kodėl gi jos neparuošus, jei svečiai jos nori, kodėl, užuot pasitarnavus žmonėms, juos atstumti? Tad su metais į restorano veiklą atėjo laisvė, lengvumas, taip mūsų vieta subūrė platesnį valgytojų ratą.
Kaip laviruojate tarp pastovumo – kad lankytojas rastų mėgstamą patiekalą – ir savo kūrybiškumo, kuris įkvepia keistis, atsinaujinti?
Turime nuolatinį meniu, kuriame įsitvirtina pamėgti patiekalai, o kaitą palaikome dviem jo papildymo formatais. Meniu nuolat figūruoja kokie nors specialieji šeimininkės patiekalai – karštasis ir desertas. Šias naujienas inspiruoja mano kelionės arba daug keliaujantys draugai pasidalija kokiu nors receptu. Štai neseniai įtraukėme kai ką iš Kolumbijos, anksčiau buvo gabaliukas Japonijos virtuvės. Nuo šio rudens startavome su gurmanišku vidurdienio meniu, nevadiname to „dienos pietumis“ dėl ne itin pozityvių asociacijų, nes mes ruošiame šviežią, įdomų maistą, o ne naikiname likučius. Mums šis meniu – puiki erdvė savirealizacijai, bandymų aikštelė.
Įsivaizduokime, jog svečias ateina pas jus pirmąsyk ir yra atviras naujovėms, ko siūlote paragauti?
Jei jis ateina su kompanija, siūlome mezė (meze) lėkštę. Tai yra tradicinis Vidurinių Rytų užkandžių rinkinys: dviejų skonių humusas, falafeliai, mūsų kepta duonelė, baklažanų užtepas baba ganoush, mūsų marinuotos alyvuogės. Man labai graži pati mezė idėja, mat ji sukasi apie dalijimąsi maistu. O maistas – tai ne tik valgymas, bet ir bendravimas. Dar vienas svečių labai mėgstamas patiekalas – graikiškas apkepas musaka (mousaka). Skamba įmantriai, tačiau jo sudėtyje yra žinomi dalykai: malta mėsa, bulvės, baklažanai, bešamelio padažas…
Taip pat populiarus marokietiškas apkepas su jautiena, kuriame sluoksniais gula lėtai troškinta jautiena su džiovintais vaisiais bei saldžiųjų bulvių piurė. Šiuos 2 pamėgtus patiekalus kaitaliojame. Desertui būtinai siūlau ragauti pyrago kanafeh, kilusio iš Palestinos, tačiau populiaraus visoje Vidurinių Rytų teritorijoje. Jį sudaro įdomi siūlinė tešla, viduje – sūris. Iškepęs jis suliejamas sirupu su rožių vandeniu ir pabarstomas kepintomis pistacijomis. Tiekiame jį karštą ir tikrai nepagražinsiu: kartais žmonės atvažiuoja būtent dėl šio deserto!
Kada svečių restorane daugiausia, ar stipriai jaučiate verslo kurorte sezoniškumą?
Pagrindinė mūsų darbo diena yra šeštadienis, tada dirbame itin daug, tačiau mes žiūrime į savo verslą kaip į tarnystę žmonėms: restorane turi būti gera emocija, geras maistas, gera muzika, gražios lėkštės, graži aplinka. Viskas be galo svarbu! Žinoma, itin daug svečių Druskininkuose per vaikų atostogas, įvairias valstybines šventes – ir pas mus, ir kaimyninėse šalyse. Turime jausti pulsą, nes, savaime suprantama, esame labai priklausomi nuo atvykstančiųjų. Džiugina, kad mūsų miestas aktyvus – veiksmo, švenčių būna kiekvieną savaitgalį. Mus lanko tiek tautiečiai iš kitų miestų, tiek lenkai, rusai, baltarusiai. Ypač džiaugiamės kiekvienu druskininkiečiu – ir kai ateina pietauti darbo dieną ar pas mus vakarieniauja, ir kai atsiveda svečių – tegul tik deserto suvalgyti ir išgerti kavos.
Kava, arbata, desertas – svarbios restorano sudedamosios, kuo džiuginate lankytojus? Ar pas jus galima užsisakyti madingųjų vėlyvųjų pusryčių patiekalų?
Nemaža mūsų meniu dalis skirta pusryčių patiekalams, jų galima užsisakyti visą dieną. Kviečiame skanauti tradicinės ir vegetariškos šakšukos, orkaitėje keptų varškėtukų be glitimo, vaflinių blynelių. Kavą mums tiekia „Huracan Coffee“, mes jos kokybe labai didžiuojamės, o svečiai taip pat giria. Aš pati dar džiaugiuosi macha latte – šis puikiai tonizuojantis gėrimas puikiai prigijo. Verdame kavą su kardamonu, ruošiame vietnamietišką kavą iš specialių pupelių, siunčiamų iš Vietnamo. Didelė ir mūsų arbatų pasiūla, mat žoleles mums tiekia jas auginanti „Pilnų namų bendruomenė“. Desertų turime keletą, bet originalių, be jau minėtojo pyrago kanafeh, kepame itin pamėgtą veganinį šokoladinį bolivinių balandų pyragą be pieno produktų, turime ir ledų. Mielai ruoštume dar daugiau visko, nes fantazijos ir idėjų turime daugiau, nei šiuo metu restorano virtuvėje vietos. Tikiuosi, kada nors pavyks išpildyti viską, ką sugalvojame!
Daugiau informacijos rasite „Toli toli“ Facebook paskyroje.
©Žurnalas „Geras Skonis“
