Ispanų tradicija tvirta: eini susitikti su draugu – užkąsit tapų. Vakare laukia koncertas – taurė putojančiojo ir tapai. Gražios, iškilmingos vakarienės pradžia – tapai. Tapai – ne gaminimo, o bendravimo būdas, neatsiejama ispanų kultūros dalis, kuri, neabejoja Vilniaus ir Palangos restoranų „Žuvinė“ vadovė Rūta Sakalauskienė, pamažu atsikovoja kelius į Lietuvos restoranus. Mažytėms, tačiau nepaprasto skonio užkandėlėms Vilniaus „Žuvinėje“ visai neseniai įrengta nauja, moderni ir stilinga erdvė, kurioje karaliauja lengvo džiugesio atmosfera. O vasarą šiais mažais meno kūriniais galima pasimėgauti ir restorano lauko terasoje.

„Iki šiol neturėjome tokios vietos, kur būtų galima užbėgti kavos, išgerti taurės gero vyno ir skaniai užkąsti. Ne pavalgyti prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų, o tiesiog užkąsti, pasimėgauti maistu. Esu tikra, kad maistas naujoje, neįpareigojančioje mūsų restorano erdvėje bei lauko terasoje taps malonaus laiko dalimi“, – sako Rūta Sakalauskienė, ispaniškų užkandžių gastrobaro idėją parsivežusi iš Andalūzijos.

Meilė ispaniškai maisto kultūrai

Šiais metais Andalūzijoje, tarp Malagos ir Marbeljos, Rūta praleido daug laiko. Kol vaikai treniruodavosi teniso kortuose, ji naršė po ispaniškos virtuvės restoranus. „Ispanijos virtuvė man patinka labiau nei Italijos“, – prisipažįsta ir pasakoja, kad šiame regione radusi viską, ką labiausiai mėgsta – begalę šviežios žuvies, ką tik pagautų jūrų gėrybių, Andalūzijos pievose užaugintų galvijų, avių ir ožkų mėsos, įvairiausių sūrių ir šiltoje žemėje užaugintų daržovių.

„Tai šiltas ir jaukus Europos kaimas, – sako Rūta. – Ispanai mėgsta daug valgyti, tačiau jų maistas – paprastas, natūralus jo skonis nepaslėptas po įmantrybėmis, o tai atitinka ir mano pačios supratimą apie valgį, manąsias gero maisto taisykles. Savo restoranuose mes irgi šviežios žuvies neslepiam po padažų, sūrių ar daržovių patalais. Gera, šviežia žuvis turi savo nepakartojamą skonį.“

Andalūzijoje Rūta iš ispaniškų produktų dažnai gamindavo namuose. Sako, vienas malonumas parsinešti šviežienos iš turgaus ir sukurti ką nors skanaus. Tačiau lygiai taip pat dažnai ji lankydavosi skirtinguose restoranuose. Buvo nepaprastai įdomu pažiūrėti, kokius patiekalus vietiniams ir turistams siūlo virtuvės šefai ispanai. „Patiko man ta ispaniška tapų, arba užkandžių, koncepcija. Tik tapas tapui nelygu…“ – sako ji.

Draugystė, užsimezgusi restorane

„Pas jus – labai skanu“, – užsukusi į vieną iš Marbeljos restoranų „El Txoko“ neištvėrė nepagyrusi Rūta. „Kitur buvo skanu, o čia – labai skanu, – sako ir prisimena, kad jos pagyrimą išsyk įvertino pasisveikinti atėjęs restorano šefas. – Pradėjome kalbėtis, paaiškėjo, jog mūsų suvokimas apie maistą yra vienodas, abu taip pat galvojame ir lygiai taip pat vertiname kokybę. Pasakiau jam, kad norėčiau artimiau susipažinti, jis mielai sutiko. Kai kitą kartą atėjau į jo restoraną, kitoje salėje pamačiau ant sienų kabančius jo apdovanojimus ir diplomus bei „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotus restoranus, kuriuose jis stažavosi. Tai buvo ne šiaip sau geras šefas, jis buvo labai geras šefas, Ispanijos virėjų rinktinės narys.“

„Žuvinės“ savininkė gavo virtuvės šefo Luiso Salinero pažadą pamokyti „Žuvinės“ virtuvės šefą Andrių Gurevičių ispaniškos virtuvės paslapčių. Pirmiausia – kaip pagaminti skaniuosius ispaniškus užkandžius – tapus. Taip Andrius atvyko į Marbeliją.

„Ispanijoje nebuvau buvęs, tiesą sakant, galėjau tik įsivaizduoti, kaip ispanai gamina savo garsiuosius tapus. Daugelis susikūręs tokį jų vaizdą – balta duona, ant jos kumpis, pomidoras, sūris. Yra ir taip gaminančių, visko ten yra. Bet mano tikslas buvo paragauti tų kokybiškų ir skanių mini patiekalų pas Luisą ir pasimokyti juos ruošti“, – sako jau dešimtį metų „Žuvinėje“ dirbantis šefas Andrius.

Ispanijos skonis Lietuvoje

Pikantišku kremu pagardinta traški riekelė su ančiuvių juostelėmis ar kvepiančiu ungurių paštetu. Krevečių iešmelis su aštriu čioriso (chorizo) padažu. Švelnutėlė „Matjes“ silkė ir baklažanų čatnis. Žuvies kukuliukai pomidorų salsos padaže. Jautienos karpačas su foie gras drožlėmis.

Desertui karamelizuotos braškės su ožkų sūrio ledais. Visko po nedaug, tačiau jei užsisakysi bent po keletą lėkštelių su bičiulių kompanija, stalas bus nukrautas, paragauti visiems užteks, o ir sumokėsite nedaug. Visi patiekalai kainuoja nuo pusantro iki puspenkto euro.

Ji tikisi, kad vieną dieną šefas iš Ispanijos Luisas Salinero atvyks į Vilnių ir padirbės „Žuvinės“ restorano virtuvėje. „Tai būtų nuostabus potyris ne tik mūsų svečiams, bet ir visai komandai, – sako Rūta. – Luisas nepaprastai darbštus ir išmoningas virtuvės vadovas. Pastebėjau, jis niekuomet nelaukia, kad kažkas kitas už jį indus suplautų, o tai daug pasako apie žmogų. Fantastiškas pavyzdys, kaip reikia dirbti komandoje.“

„Neįmanoma perkelti ispaniško skonio į Lietuvą, šimtu procentų atkartoti tai, ko išmokai, ką sužinojai. Nuostabu, kaip mūsų šefas Andrius sugeba pritaikyti ispanišką patirtį, jis gamina mini patiekalus, kurie patinka daugeliui.“

„Naujajame „Žuvinės“ gastrobare žuvies užkandžiai užims apie 80 proc. viso meniu. Tačiau virtuvės šefas svečiams pasiūlys ir mėsos bei daržovių užkandžių. „Žuvis – mūsų išskirtinumas, – sako virtuvės šefas Andrius. Jis pasakoja, kad šviežią žuvį ir jūrų gėrybes restoranui, kaip ir daugelis, užsako iš tiekėjų, kurie ją atveža į Lietuvą. „Labai draugaujame ir su pajūrio žvejais, kurie mūsų restoranams parūpina ką tik sugautos lietuviškos žuvies. O tai nėra taip paprasta, – išduoda restorano savininkė Rūta: – Žvejai yra savotiški, lietuviškos žuvies ištekliai mažėja, o norinčių jos turėti visada yra daugiau nei laimikio.“

Pasirūpinome, kad mūsų gastrobare visada būtų prie tapų tinkančio vyno už demokratišką kainą. Labai gaila, kad šiandien šalies politika draudžia jį siūlyti, Ispanijoje visai kitaip, užsisakęs užkandžių, visada gausi pasiūlymą priderinti prie jų vyną“, – sako Rūta.

Kol kas „Žuvinės“ šefo Andriaus Gurevičiaus iš Ispanijos parsivežta patirtis sėkmingai derinama su lietuvišku skoniu. Taip gimsta originalūs patiekalai, kuriuos lietuviai jau spėjo pamėgti. Kaip juos pavadinti? „Užkandžiai tarsi neskamba, – šypsosi Rūta. – Neįmanoma perkelti ispaniško skonio į Lietuvą, šimtu procentų atkartoti tai, ko išmokai, ką sužinojai. Nuostabu, kaip mūsų šefas Andrius sugeba pritaikyti ispanišką patirtį, jis gamina mini patiekalus, kurie patinka daugeliui. Norėjome sukurti neįpareigojančią erdvę, į kurią būtų smagu užsukti prieš koncertą, renginį ar tiesiog susitikti su draugais. Visų svarbiausia, kad joje būtų galima gauti skanaus maisto.“

„Žuvinėje“ susimaišė Ispanija ir Lietuva. Patiekalai pagal ispaną Luisą Salinero, atlikimas – Andriaus Gurevičiaus. Geri produktai, draugiškos kainos, ir svarbiausia – skonis. Bus skanu, bus ir svečių.

 

Žurnalistė, komunikacijos specialistė, gero maisto mėgėja. Apie puikiai derančius skonius rašyti – taip pat skanu, kaip ir valgyti.