Evalda Šiškauskienė: „Laimi tas, kas turi gerą idėją“

Evalda Šiškauskienė: laisvalaikis jachtoje

Jau daugiau nei dvidešimt metų rašome apie maistą, gėrimus, vartojimo kultūrą ir bendradarbiaujame su šių sričių profesionalais. Šįkart nutarėme prisiminti ir geriau pažinti tuos, kurie kūrė gastronomijos kultūrą nepriklausomoje Lietuvoje. Tai, kokie jie, koks buvo jų kelias, istorija, neabejotinai atspindinti ir mūsų šalies gastronomijos ir vartojimo kultūros raidą. Tad nuo šiol kiekviename žurnalo „Geras skonis“ numeryje, rubrikoje „Legendos šiandien ir vakar“, pristatysime po vieną asmenybę, siekdami išgirsti ir perteikti jų istoriją iš pirmų lūpų.

Pirmoji pašnekovė, nuo kurios nutarėme šią rubriką pradėti, – ilgametė Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė, kurios profesinis kelias prasidėjo nuo vieno laimingo atsitiktinumo, VU studijuojant romanų-germanų kalbas…

Visi Jus pažįsta kaip ilgametę LVRA prezidentę, tačiau turbūt mažai kas nutuokia, kad Jūs – diplomuota filologė?

Ir nė vienos dienos nedirbau pagal specialybę. Besimokančias trečiame kurse, mus, gal 12 merginų, pakvietė į gidų kursus. Juos pabaigusios, vasarom vesdavom ekskursijas anglakalbiams. Vėliau, kas visiškai neįtikėtina tiems laikams, visas mus paliko Vilniuje ir pakvietė dirbti į „Lietuvos“ viešbutį. Jis dar nebuvo baigtas statyti, todėl mus išsiuntė į Maskvą – į kvalifikacijos kėlimo institutą. Ten iš visos Tarybų Sąjungos suvažiavo žmonės, kurie jau dirbo viešbučiuose. Buvo pačių įvairiausių profesijų atstovų: barmenų, viešbučių, restoranų direktorių… O mes juk atvažiavome iškart po studijų. Vienos liko Maskvoje devyniems mėnesiams, kitos – trims. Įdomi patirtis buvo pabendrauti su žmonėmis, jau dirbančiais svetingumo sektoriuje. Grįžusios „Lietuvos“ viešbutį pradėjom kurti nuo nulio – nuo pastolių. Taip per laimingą atsitiktinumą čia prasidėjo mano karjera.

Išsyk po studijų – viešbučio „Lietuva“ administratorė. Vėliau – „Villon“ rinkodaros direktorė, „Šarūno“ direktorė…

Po aštuonerių metų darbo „Lietuvoje“ buvęs mūsų direktorius Ričardas Vaigauskas pakvietė kartu statyti pirmą privatų viešbutį – „Villoną“. Nuo pamatų pastatę „Villoną“, išskridome į kursus Amerikoje. O buvo taip: kartą R. Vaigauskas atsinešė šūsnį vizitinių kortelių (jis – buvęs diplomatas) ir klausia: „Merginos, norit vykt į Ameriką pasistažuoti?“ – „Taip!“ – „Tai parašykit kokį šimtą laiškų ir paprašykit, kad jus priimtų.“ Mus priėmė viešbutis „Ramada“, jį valdė lietuviai. Taip iškeliavom mėnesiui į Niujorką. Gavome kambarį, maitinimą ir ėjom per visus skyrius, stebėjom, kaip vyksta darbas. „Villone“ kambarių turėjo būti 30–40, o „Ramadoje“ jų buvo 1 705. Man tas skaičius atrodė kaip PHARE gimimo metai – perklausiau tris kartus, niekaip negalėjau patikėti. Būdavo, iš vienos gatvės į viešbutį įeini, o išėjęs patenki į kitą kvartalą. Įspūdis tikrai buvo stiprus.

Su Ričardu Vaigausku – „Holstein“ alaus šventė „Villone“

Dirbant „Villone“ buvo sudėtinga auginti sūnų, nes teko važinėti 20 km į darbą ir atgal. Kaip tik tada mane pakvietė dirbti į „Šarūno“ viešbutį. Gyvenau visai čia pat, Tuskulėnų gatvėje, todėl buvo labai patogu.

Į „Šarūną“ dirbti atėjau po rekonstrukcijos, čia vyko remontai (aš visur kaip kokia statybininkė pradėdavau nuo pamatų, pastolių ir remontų). Įgijau labai naudingos patirties – atvykęs architektas amerikonas (su juo iki šiol bendraujame), perdarė holą, įrengė barą, virtuvę. Prisimenu, susirinkę vis svarstydavom, koks bus restorano interjeras, kokios bus sienos, sofutės… O tas amerikonas mus moko: „Pirmiausia turite sukurti meniu, nuo to priklausys įranga, ir tik tada galvokite apie interjerą.“ Tuomet mums atrodė, kad viskas yra atvirkščiai… Manau, kad mano sėkmės laikas ir buvo ta užsienietiška patirtis – ir stažuotė Amerikoje, ir užsienio partneriai… Nes jų visai kitoks požiūris tiek į maistą, tiek apskritai į viską…

Kas lėmė, kad nuo viešbučių pasukote prie restoranų?

Dar dirbdama „Šarūno“ viešbutyje vis pavertėjaudavau – per šią veiklą susipažinau su užsieniečiais konsultantais, atvykdavusiais į Lietuvą, į Žemės ūkio ministeriją pagal PHARE programą. Atvažiuodavo kelioms savaitėms du žmonės iš skirtingų šalių. Mane kaip tik pakvietė vertėjauti, kai Lietuvoje viešėjo svečiai iš Anglijos ir Vokietijos: jie važinėjo po visą Lietuvą, stebėjo žmonių gyvenimą, matė didelį investavimo potencialą. Investavo į nekilnojamąjį turtą, vėliau nutarė atidaryti restoraną. Paprašė padėti. Mane ištiko šokas, nes tikrai neturėjau jokių minčių apie restoraną ir nieko bendra su kulinarija. Bet virtuve pažadėjo užsiimti jie patys, man tereikėjo rasti patalpas, viską užsukti…

Vis dėlto pirmas bandymas nebuvo restoranas?

Pirmas bandymas buvo grožio salonas. Kai užsienio partneriai paklausė, ką norėčiau atidaryti, man buvo visiškai aišku, kad grožio saloną! Visgi turėti vieną tokį objektą nebuvo pelninga, reikėjo kurti tinklą, o to daryti neketinome. Tada kilo mintis grožio saloną perdaryti į restoraną. Taip vietoj įspūdingo „Terranovos“ grožio salono su židiniais ir fontanu tose pačiose patalpose atsirado restoranas „Prie parlamento“. Atidarėme jį su tokia meile…

Britų šeima iš „First Slice“ restoranėlio padėjo paruošti pirmąjį „Prie parlamento“ meniu

Man patinka bendrauti, todėl aš tame restorane tiesiog galėjau gyventi. Žinojau 70 proc. svečių vardus. Užsienio partneriai atvažiuodavo kas mėnesį ar du. Mano verslo partneris Rickas irgi be galo mėgo bendrauti, tai jis tiesiog iš lėktuvo į restoraną prisivesdavo svečių, grodavo gitara, gamindavo valgyti… Į „Prie parlamento“ pradėjo plūsti užsieniečiai, gyvenantys ir dirbantys Lietuvoje. Kiekvieną trečiadienį čia vykdavo jų klubo susibūrimai.

„Prie parlamento“ atidarymo akimirkos

Restoranas buvo įkurtas gyvenamosiose patalpose, kurios, matyt, turėjo savo energiją, rodės, sienos sugėrusios čia kadaise gyvenusių žmonių džiaugsmus ir skausmus. Žinoma, ir iš mūsų sklido šiluma, čia vyravo tokia jauki atmosfera… Ne veltui lankytojai šią vietą taip mėgo. Patiekalai buvo netradiciniai, su šiuo restoranu mes į Lietuvą atnešėm visiškai kitokią kultūrą. Tuo metu ir Rita Dapkutė jau buvo atidariusi „Ritos slėptuvę“, kuri buvo labiau amerikoniško stiliaus, o mūsų „Prie parlamento“ – labiau britiško. Pats populiariausias patiekalas net dešimt metų buvo apple crumble – karštas trapus obuolių pyragas su ledais. Tuo metu pas mus darbavosi šefas iš Naujosios Zelandijos: šis pyragas buvo paruoštas pagal jo močiutės meilužio receptą.

Kaip sakoma, anuomet buvo kiti laikai, kiti papročiai… Su kokiais kuriozais susidūrėte?

Įdomu, kad tais laikais eiti pusryčiauti į restoraną net minčių niekam nekildavo: kaip čia dabar eiti mieste suvalgyti sumuštinį… 1992–1993 metai… O mano verslo partneris būtinai norėjo atidaryti restoraną rytais ir tiekti pusryčius. Tuomet man tai atrodė beprotiška idėja, tačiau ji labai greitai pasiteisino. Restoranas buvo išsidėstęs per du aukštus. Pirmą aukštą atidarydavom 8 val. ryto. Gedimino prospekte tuomet dirbo daug valdininkų, jie rytais užsukdavo išgerti kavos… Per pusę metų įvyko toks lūžis, taip pasikeitė žmonių įpročiai, kad pusryčiams atidarėm ir antrą restorano aukštą.

Dar vienas įdomus faktas, iliustruojantis, kokie tuomet buvo laikai ir su kokiais stereotipais gyvenome, šis: kai tik atidarėme restoraną, partneris pasiūlė pritaikyti savitarnos principą, jam tai atrodė kažkas visiškai nauja. Aš išsyk pasakiau, kad mums tai – nieko nauja, tai tarybinės valgyklos modelis, į tokį restoraną niekas neis. Visgi jis nutarė surizikuoti. Na, vyksta restorano atidarymas, susirinko svečiai, atsisėdo prie staliukų ir lyg įkalti laukia, kol padavėjai ką nors atneš… Mano partneriui buvo šokas, tad jau kitą dieną priėmėm padavėjų ir pradėjom aptarnauti. Jau gerokai vėliau, kai atsidarė tokie restoranai kaip „Kuba“, savitarna tapo madinga, bet anuomet, iškart po sovietmečio, toks modelis visiškai netiko.

Viena populiariausių vietų Vilniuje ilgą laiką buvo naktinis baras „Ministerija“. Kokia jo atsiradimo istorija?

Mūsų veikla „Prie parlamento“ po truputį plėtėsi, įsigijom daugiau patalpų ir rūsy atidarėm naktinį barą „Ministerija“. Kiek draugų mano yra susipažinę „Ministerijoj“!.. Ten buvo tokia gera atmosfera, žmonės plūsdavo būriais, iki baro turėdavai alkūnėm prasiirti. Visgi reikėjo įdėti nemažai pastangų, nuolat galvoti, kaip pritraukti žmonių, kuo juos sudominti ir kt. Direktoriaus pareigas užimti pakvietėme anglą Stepheną Siddallą iš „Villono“. Jis visą laiką generavo idėjas: čia vykdavo ir pinigų lietus, ir visokios loterijos… Iki šeštos ryto visi linksmindavosi… Restoranas tarsi savaime išsigradavo: rūsys turėjo savo privalumų, pirmas aukštas buvo labiau dieninis – užbėgti išgerti kavos, o antrame aukšte buvo labai jauku, čia kūrenosi mūsų restauruotos krosnys, svečiai jausdavosi kaip namie. Ištisus dešimt metų tai buvo labai sėkmingas restoranas, kol mano partneris Ericas Millardas sugalvojo trauktis iš šito verslo. Jis man itin geromis sąlygom pasiūlė po truputį išsipirkti visas akcijas ir tapti vienintele savininke. Bet visą gyvenimą likti su viena veikla, vienu restoranu man atrodė neįdomu, ir aš atsisakiau. Vėliau tas restoranas ėjo iš rankų į rankas, aš net naktimis sapnuodavau, kad grįžtu ir jį atsiimu, nes man jo kaip vaiko buvo gaila.

Ar tuo pat metu, ar vėliau atsirado „Prie universiteto“ baras ir „Freskos“?

Po poros metų. Nei „Freskų“ patalpos miesto rotušėje, nei „Prie universiteto“ baro patalpos nebuvo mūsų, mes jas nuomojomės. Čia irgi džiazavome, tik jau kitaip. Kalbant apie šį barą, džiazuoti pradėjom jau nuo pavadinimo: kadangi mums neleido vadintis pub’u, sukūrėm sutrumpintą pavadinimą „P. U. B.“ – „Prie universiteto“ baras, ir vis tiek visi pub’u vadino… Ši vieta buvo labiau orientuota į studentus – kainos čia buvo prieinamesnės ir atmosfera jaunatviška. Iš šios vietos man išlikę du ryškūs prisiminimai: vienas – tai ketvirtadienių vakarai, kai ant sunumeruotų staliukų būdavo padėti laidiniai telefonai ir galėjai skambinti nuo vieno staliuko kitam – pakviest šokti ar į pasimatymą…

Kitas prisiminimas susijęs su mokymais: dirbdami „Prie parlamento“ ir „P.U.B.“ mudu su Ricku pradėjome vesti seminarus padavėjams: mes juos vaidindavom, o jie leipdavo iš juoko, nors juokdavosi juk patys iš savęs… Tiems laikams ir dabar jaučiu sentimentus. Su dauguma buvusio kolektyvo narių iki šiol tebebendraujame, esame tarsi viena didelė šeima. Feisbuke yra sukurta grupė „ex Prie Parlamento“, o buvę darbuotojai susitinka pabendrauti ir gyvai.

„Freskos“ – tai svajonė turėti gerą restoraną, kuriam nereikia sugalvoti jokių naktinių pramogų… Maistas čia buvo brangesnis, be to, kviesdavomės šefų iš užsienio. Juokdavomės, kad kur jau kur, o „Freskose“ darbuotojų apmokyti nereikia. Čia užsukdavo daugybė užsieniečių, ir arbatpinigiai būdavo įspūdingi – iki 50 (kartais net iki 100) litų nuo staliuko. Todėl nenuostabu, kad darbuotojai iš karto perprasdavo, kaip aptarnauti, įsiteikti…

Vis dėlto man atrodo, kad labai svarbu apmokyti darbuotojus, investuoti į maistą. O mūsuose dažniau būdavo mada tiesiog sukurti gražius interjerus. Iš tiesų Lietuvoje interjerai puikūs, iš tikrų medžiagų. Tarkim, Londone dominuoja plastikas, Amerikoj – baisūs muliažai, o Lietuvoje interjerai tikrai gražūs, bet patiekalams būdavo skiriama per mažai dėmesio. Mėgstu sakyti, kad valgykloj parduodi kotletą, viešbuty – lovą. Į šiuos du pagrindinius dalykus ir reikia investuoti daugiausia.

Jūs prisidėjote ir kuriant „Šekspyro“ viešbutį, taigi vien restoranų veikla neapsiribojote?

Dar turėdami „P.U.B.“, sulaukėme prašymo padėti atidaryti „Šekspyro“ viešbutį. Su didžiausiu malonumu sutikau, nes patirties jau turėjau tiek „Villone“, tiek „Šarūne“. Man viešbučiai visada buvo prioritetas. Su savininku sutarėm, kad už jo pinigus sukursim viešbutį – visą aplinką ir koncepciją – įsuksim veiklą ir grąžinsim. Sugalvojom pavadinimą, daug daiktų iš Anglijos atgabenom, penkerius metus valdėm „Šekspyrą“ ir galiausiai grąžinom savininkui. Dabar tai – vienas sėkmingiausių viešbučių, išsiskiriančių savita dvasia ir charakteriu.

Kada gi įkurta LVRA? Kokia asociacijos atsiradimo ir Jūsų vadovavimo jai istorija? 

Asociacijos pradžia – 1995 m., kuomet susibūrė privačių restoranų savininkai. Mūsų buvo gal 15 žmonių – toks tarsi klubas. Iki šiol likom draugai, nes bendras verslas, bendri tikslai, problemos labai suvienijo. Ir šiaip, matyt, žmonės, kuriantys tokį patį verslą, turi kažką panašaus.

Pirmoji Privačių restoranų asociacija

Taigi, viskas prasidėjo nuo restoranų, vėliau prisijungė ir privatūs viešbučiai. Taip tapom privačių viešbučių ir restoranų asociacija, vėliau – Nacionaline viešbučių ir restoranų asociacija. Tuo metu dar veikė ir valdiškų viešbučių asociacija, įkurta Vyriausybės, ji vienijo tokius viešbučius kaip „Neringa“, „Vilnius“, „Lietuva“ ir t. t. Vėliau įvyko griūtis, nebeliko valdiškų viešbučių, ir taip visi susijungė į vieną asociaciją – LVRA.

Dažniausiai asociacijos susikuria tada, kai iškyla kokia nors problema. Susivienyti paskatino sukurtos visuomeninio maitinimo taisyklės, kurios visiškai netiko mums kaip verslui, ir vieningai nutarėme jas keisti.

Galutinai susivienyti pavyko maždaug 2000-aisiais. Tuo metu aš kaip tik pardaviau visus tris restoranus ir man taip smagu buvo savo kolegų terpėj, kad mielai sutikau pabūti asociacijos prezidente kokius dvejus metus, o paskui, maniau, sugalvosiu, ką veikti. Ir taip prabėgo jau daugiau nei 20 metų…

LPK viceprezidentė – pirma moteris

Nuo pat pradžių esu apmokama vadovė. Jeigu nori atstovauti kam nors, privalai: pirma, išmanyti sritį, ir, antra, neturėti savo verslo. Eidama derėtis dėl kokių nors konkrečių dalykų, negali turėti asmeninių interesų. Visgi prieš keletą metų grįžau ir į viešbučių valdymo sritį, dalyvauju projektuose, konsultuoju, padedu kuriant viešbučių funkcinį išdėstymą.

Daug kam kyla klausimų, kodėl Lietuvos restoranai nėra vertinami „Michelin“ atstovų? Vis dėlto „White Guide Nordic“ mus pastebėjo.

„White Guide Nordic“ mes prisikvietėm per estus. Tai buvo gera pradžia įkelti koją į Skandinaviją, bet paskui liko tik internetinė „White Guide Nordic“ versija, gal kiek per mažai išpopuliarinta. Pradžia buvo nebloga, tai paskatino pradėti rinkti geriausių Lietuvos restoranų 30-uką. Šią idėją pasigavo ir įgyvendino reklamos agentūra. Ji pakvietė dalyvauti visas asociacijas: ir someljė, ir virėjų, ir mūsų – taip restoranų vertinimas iškart tapo solidus.

O pasikviesti „Michelin“ atstovus buvo didelė ambicija iš Go Vilnius, savivaldybės pusės, ir su Keliauk Lietuvoje kalbėjom… Deja, „Michelin’ai“ dar nevažiuoja Pabaltijį. Jie nemato mūsų restoranų kokybės tęstinumo. Pagal jų taisykles vienas restoranas bent penkerius metus turi būti topuose. Man atrodo, kad tikrai tokių restoranų turim, ir labai gerų šefų, ir nuostabių patiekalų, bet jie vertina pagal kitokius kriterijus, be to, ir kaina didelė, keli šimtai tūkstančių eurų vien už tai, kad jie čia atvažiuotų ir bent pradėtų kažką daryti. Bandėm pasiekti, kad kai kurie taškai (restoranai) būtų pažymėti Michelin Guide žemėlapyje, bet kol kas dar nepavyko.

Žvelgiant į šių dienų aktualijas, kaip, Jūsų nuomone, visą pasaulį supurčiusi pandemija paveiks viešbučių ir restoranų sektorių? Su kokiomis viltimis, mintimis laukiate naujo starto?

Man labai gaila, bet manau, kad nemažai maitinimo taškų užsidarys vien dėl to, kad nesugebės išsimokėti nuomos, nes restoranų verslas laikosi iš apyvartų. Pelningumas čia nėra didelis. Jeigu kam nors atrodo, kad restoranai atsideda vadinamųjų „lašinių“ ir gali metus gyventi iš santaupų, tai taip tikrai nėra. Čia nuolat reikalinga reinvesticija: tai kas nors sudužo, sugedo, tai įrangą reikia atnaujinti, naujus patiekalus kurti… Be to, Lietuvos restoranų sektoriuje, kur dirba 42 tūkst. žmonių, minimalaus atlyginimo pakėlimas yra didelis smūgis. Gerai, jei maitinimo įstaiga nedidelė, o jei turi du, tris ar visą tinklą, tai pasidaro labai sudėtinga. Kitas dalykas, kad kai kurie restoranai pagal darbuotojų skaičių (o ne pagal apyvartas ar turtą) priskiriami prie didelių įmonių, todėl šiuo sudėtingu laikotarpiu negali pasinaudoti tam tikromis priemonėmis.

Iš tikrųjų restoranininkų darbas yra katorgiškas, reikia jį labai mylėti, turi būti didelis kūrybininkas, išmanyti daugybę dalykų. Tiek restoranai, tiek viešbučiai negali atsidaryti tiesiog šiaip – jie turėtų būti su tam tikra idėja. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau nišinių vietų: pagal tam tikras šalis, arba meniu tipą (druska ir miltai, ar koks nors beigelių, sriubų restoranas)… Viešbučių sektoriuje taip pat esama žavingų idėjų: štai Druskininkuose – miego viešbutis, Birštone – instagraminis… Žinoma, šita banga praeis, ateis kita… Gyvenimas – lyg tekanti upė, bet laimi tas, kas turi gerą idėją.

Ateityje vis aktualesnė bus ekologija, sveika mityba. Man asmeniškai labai patiktų, jeigu užsukęs į restoraną pietų, meniu rastum eilutę, skirtą populiarioms dietoms, kurių laikosi daugybė žmonių – Stokholmo ar Viduržemio, – ir galėtum be vargo užsisakyti patiekalą pagal savo mitybos planą. Man daug kas sako, kad Lietuvoje per mažai vegetariškų ar veganiškų restoranų, bet aš manau, kad visada gali rinktis iš įprasto meniu: užsisakyti salotų, garnyrą ir susidėlioti „mozaiką“ pagal savo poreikius. Galvoju, kad dabar mums trūksta ne kokių nors konkrečių pakraipų restoranų, o tiesiog gerų idėjų.

Kaip, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, pasikeitė mūsų gastronomijos kultūra per tuos tris nepriklausomybės dešimtmečius?

Atsirado didelė maisto įvairovė. Žmonės keliauja, tiekėjai atgabena produktų iš tolimiausių pasaulio kampelių, todėl išsiplėtė mūsų galimybės pasirinkti ir, be abejo, mūsų išprusimas. Ypač toli pažengė gėrimų kultūra. Man labai smagu, kad žmonės eina į someljė kursus, domisi ir jau supranta apie vyną. Per tuos tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje šuolis buvo milžiniškas tiek patiekalų, tiek derinimo, tiek gėrimų pažinimo prasme. Jeigu žmonės gali diskutuoti apie šampano burbuliukų grafiką, tai yra tiesiog gražu. Žinoma, tam tikrų dalykų persisotini: anksčiau žavėjo degustaciniai meniu, o dabar pirmenybę teikiu vienam geram žuvies ar mėsos patiekalui. Arba norisi turėti šalia ir degustacinį, ir normalų meniu.

Dar norėčiau paskatinti žmones eiti ir į viešbučių restoranus. Dabar ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje keičiasi viešbučių struktūra, holai ir barai tampa daugiafunkciai, čia vyksta parodos, renginiai, siekiama pritraukti daugiau jaunimo, jie atsiveria plačiajai visuomenei, vyksta vadinamasis co-living’as.

Kokių planų ateičiai turite, kokias svajones, naujas idėjas puoselėjate?

Jau daug metų puoselėju mintį atidaryti sveikos gyvensenos ir svorio reguliavimo centrą. Pirmosios dvi stovyklos vyks jau nuo birželio 4 d. Preiloje. Iš Prancūzijos atvyks lektorė, kuri jau bene dvidešimt metų veda detokso, organizmo valymo stovyklas. Žmonės keliauja į Pietų Prancūziją, Korsiką užsiimti detoksikacija ir protarpiniu badavimu, o aš pagalvojau, kodėl to nepadarius Lietuvoje?

Mano svajonė yra atidaryti nuolat veikiantį centrą gamtoje, gražioje vietoje, kur žmonės galėtų keisti savo įpročius. Nieko sudėtinga – tiesiog masažai, vaikščiojimas, subalansuota mityba, buvimas grupėje, įdomios paskaitos, galimybė dirbti nuotoliniu būdu, kad tarsi ant bėgių užvažiuotum ir pradėtum sveikiau gyventi ir maitintis. Norime, kad centre apsilankę žmonės vėliau turėtų nuotolinį konsultantą, kuris padėtų išlaikyti valią. Taigi šiuo metu esu tokį džiazą sumaniusi, ieškausi vietos, gražios sodybos ar viešbučio gamtoje, kur toks centras galėtų veikti nuolat. O geresnio laiko, nei yra dabar, tokiai idėjai įgyvendinti, manau, ir negali būti.