Pačiomis pirmosiomis žiemos dienomis, kai Lietuvoje spustelėjo pirmasis šaltukas ir pasigirdo kalėdinių varpelių skambesys, „Geras skonis“ kartu su vyno žurnalistais iš viso pasaulio lankėsi Italijos šiaurės vakaruose plytinčiame Pjemonto (Piedmont) regione, garsėjančiame ne tik vynu, vermutu, bet ir mums gerai žinomais skanėstais – „Nutella“, „Rafaello“, „Ferrero“, „Tic Tac“… Maža to, Pjemonto regionas kulinarijos žemėlapyje užima ypač svarbią vietą ir dėl „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų gausos bei visų pasaulio gurmanų ir maisto entuziastų itin vertinamų baltųjų trumų… Tai nuostabus kraštas, išsiskiriantis originalia architektūra ir pagarba senovei. Sykiais atrodo, jog laikas čia sustojo, ir apie jo tėkmę byloja nebent besikeičiančių madų atspindžiai parduotuvių vitrinose ar reklaminės iškabos, kviečiančios užsukti į ką tik duris lankytojams atvėrusią žymaus rusų ir žydų kilmės XX a. modernizmo tapytojo Marco Chagallo parodą.
Kalnų papėdėje plytintis Šiaurės Vakarų Italijos regionas – Pjemontas
Važiuojant Pjemonto regiono keliais ar sūkuriuojant bei meistriškai laviruojant kalnų serpantinais, neįmanoma nesižavėti atsiveriančiu kraštovaizdžiu: neišdildomą įspūdį palieka kalnų šlaitais besidriekiantys vynuogynai bei riešutynai, o tiesiog pakelėse nuo medžių šakų svyra oranžiniai persimonai, kuriuos, rodos, gali pasiekti ranka. Kone kiekviename miestelyje, kalno viršūnėje, stūkso įspūdinga senovinė pilis, pasitinkanti dantytomis sienomis, ar senovinės bažnyčios bokštas, išnyrantis iš rudeniškų ūkanų… Kalnų papėdėse ir šlaituose pabirę mūriniai nameliai medinėmis langinėmis, už kurių – nedrįstame net abejoti – slypi turtinga istorija…
Išvertus iš italų kalbos, Pjemontas reiškia „kalnų papėdėje“. Pjemonto regionas – vienas didžiausių Italijoje, apimantis daugiau nei 25 tūkst. kv. kilometrų. Čia gyvena apie 4,5 mln. žmonių. Pjemontas garsėja daugeliu dalykų: čia į dangų stiebiasi vienos aukščiausių Europos viršukalnių – Gran Paradizo (Gran Paradiso, 4 061 m) ir Monte Roza (Monte Rosa, 4 637 m), antroji pagal aukštį po Monblano Alpių viršukalnė. Čia prasideda ir ilgiausia Italijos upė Po, šalies kloniais ir kalnais vingiuojanti net 652 kilometrus. Pjemonto kraštas tęsiasi per visą Šiaurės Vakarų Italiją, nuo Alpių kalnų, skiriančių jį nuo Prancūzijos ir Šveicarijos, iki Apeninų pietuose, sudarančių natūralią sieną su Ligūrija, o ties Madžorės ežeru (Lago Maggiore) ir Tičino (Ticino) upe Pjemontas ribojasi su Lombardija. Pjemonto regione yra aštuonios provincijos: Turino, Kuneo (Cuneo), Asčio (Asti), Aleksandrijos, Novaro (Novara), Verčelio (Vercelli), Bjelos (Biella), Verbano-Kuzio (Cusio)-Osolos.
Turinas – automobilių, šokolado ir olimpinių žaidynių miestas
Pjemonto sostinė – Turinas. Beje, pasaulyje šį regioną išgarsino ir 2006 m. Turine vykusios žiemos olimpinės žaidynės. Keliaujant po Pjemontą, į regiono sostinę Turiną užsukti verta dėl kelių svarbių priežasčių: Turinas – tai „Fiat“ ir „Lancia“ automobilių gimtinė, šiame mieste veikia automobilių muziejus. Taip pat čia, netoli karališkųjų rūmų, stūkso įspūdingo tiesiog svaiginamo aukščio bei dydžio romėnų vartai. Beje, vienoje šių rūmų karališkųjų koplyčių saugoma Turino drobulė, kuri tradiciškai laikoma Jėzaus Kristaus įkapėmis. Dėl jos netyla ginčai tarp tikinčiųjų ir mokslininkų – kokio gi ji vis dėlto amžiaus ir ar tai originalas, ar vis dėlto klastotė? Iš tiesų Turinas yra vienas tų miestų, kuriuose gali dienų dienas leisti muziejuose, grožėdamasis renesanso ir baroko šedevrais, kino ir automobilizmo išradimais. O kur dar įspūdinga architektūra: Palazzo Madama, Carpano ar Carignano rūmai…
Turinas – ir skonių sostinė. Pasakojama, kad Alexandre’as Dumas ir Friedrichas Nietzsche mielai prisėsdavo prie marmurinio stalelio kavinėje „Café Al Bicerin“ pasimėgauti taure firminio Turino gėrimo (il bicerin), ruošiamo (lygiomis dalimis) iš stiprios kavos ir grietinėle užbalinto karštojo šokolado. Gėrimo pavadinimas kilęs nuo nedidelės stiklo taurės, Pjemonto regione vadinamos bicerin. Originalų karštąjį gėrimą „Café Al Bicerin“ autentiškai tebeverda dar nuo 1783 m.
Beje, Turinas vadinamas ir šokolado sostine – būtent iš jo konditerijos meistrų mokėsi pirmieji šveicarų fabrikantai. Brangių kakavos pupelių 1559 m. iš kelionės po Ispaniją parsivežė Savojos princas. XVII a. pabaigoje turiniečiai pagamindavo po 300 kg kietojo šokolado per dieną, XIX a. Turino rankų darbo šokoladą žinojo visa Europa.
Turinas yra ir pasaulinė vermuto sostinė – garsųjį aperityvą 1786 m. ten išrado Antonio Benedetto Carpano. Negalima pamiršti ir dar vieno turiniečių išradimo (manoma, kad XIV a.) – tai baltos duonos lazdelės (grissini). Prancūziškame 1663 m. žodyne jos jau buvo minimos kaip „ilgoji Pjemonto duona“.
Karštosios Akvi Termės versmės ir kita
Lankantis Pjemonte, tenka pravažiuoti tradicinius nedidelius itališkus miestelius, tokius kaip Astis (Asti) (čia tąkart mums teko laimė apsilankyti Marco Chagallo parodoje), Kjeris (Chieri) ir kt. Leidžiantis vyno keliu, viena iš gražiausių ir įspūdingiausių Pjemonto regiono dalių yra Monferatas (Monferrato). Vieną Monferato miestelį čia norisi atskirai paminėti. Tai – Akvi Termės (Acqui Terme) kurortas, garsėjantis savo sieringomis karštosiomis (iki 75 °C) versmėmis. Akvi Termės sanatorijose gydomos odos, reumatinės ligos.
Šią vietą senų senovėje aptiko romėnai ir čia įkūrė miestą, tačiau iki šių dienų išliko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai. Akveduko arkos, beje, puikiai matyti nuo pagrindinio kelio. Reikia pripažinti, jos išties daro įspūdį ir neabejotinai yra išsaugojusios senovės romėnų didybę.
Vienas pagrindinių traukos taškų Akvi Termės senamiestyje yra fantastiško grožio klasicistinio stiliaus pavėsinės fontanas, arba šaltinio namas, kuriame kliokia karštas, siera atsiduodantis vanduo, savo garuose skandinantis šį architekto Giovanni Cerruti 1870 m. sukurtą architektūros monumentą, pavadintą „La Bollente“ (bollente – liet. karštas). Tamsiuoju paros metu apšviestas iš tolo matoma raudona šviesa jis atrodo dar įspūdingiau. Itin jaukiame Akvi Termės senamiestyje taip pat galima išvysti restauruotą XI a. katedrą, XIV ir XV a. pilis.
Baltųjų trumų sostinė Alba
Kita Pjemonto įžymybė yra Alba. Šis miestas visame pasaulyje garsėja… trumais. Jie laikomi vienu brangiausių produktų, kuriais maistas gardinamas jau 3 000 metų. Pjemonte, netoli Albos miesto, randama brangiausia trumų rūšis – baltieji trumai. Jų derlius uždera rudenį, ir tada kelias spalio ir lapkričio savaites šie artišoko kvapo delikatesai, kurių Albos miškuose ieškoma su specialiai dresuotais šunimis, parduodami miesto senamiestyje įsikūrusiame turguje, už kvapą gniaužiančias sumas. Beje, Alba garsėja ne tik trumų turgumi, bet ir kasmet rengiamu trumų aukcionu, o į kiekvieną rudenį mieste vykstančią trumų šventę skuba šio pikantiško skanėsto gerbėjai iš viso pasaulio.
Beje, Alboje sklinda ne tik impozantiškas baltųjų trumų kvapas. Būtent šiame mieste veikia visų pasaulio smaližių garbinamų saldėsių – „Nutella“, „Rafaello“, „Ferrero“ bei „Tic Tac“ – fabrikas. Vaikščiodamas Albos gatvelėmis, iš tiesų – vos pravėręs duris ar langą – nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties jauti intensyvų ir, neslėpsime, itin malonų šokolado, riešutų arba žolelių kvapą. Pasak vietinių gyventojų, iš rytą sklindančio kvapo jie žino, kuris iš skanėstų fabrike ruošiamas šiuo metu.
Visgi ruduo Pjemonte – ne tik baltųjų trumų, bet ir… garsiojo itališko raudonojo vyno, pagaminto iš Nebbiolo vynuogių, sezonas. Šio vyno keliai driekiasi būtent Albos apylinkėse, kurių vaizdai – atimantys žadą: čia, kiek akys užmato, plyti kalvelės, vainikuojamos pilių, o šlaitai apsodinti tvarkingų vynuogynų gretomis…
Pjemontas – didžiausias Italijos vyno regionas
Pjemontas, esantis greta Toskanos, yra vienas didžiausių ir svarbiausių Italijos vyno regionų. Nors Turinas – Pjemonto sostinė, tačiau būtent Alba ir Astis yra Pjemonto regiono vyno industrijos širdis. Tad nenuostabu, jog būtent čia krypsta visų vyno žinovų akys, čia koncentruota ir mūsų kelionė.
Bendras vynuogynų plotas Pjemonte sudaro net 70 tūkst. ha. Pagal bendrą vynuogynų plotą Pjemontas yra šeštoje vietoje tarp Italijos vyno regionų, o pagal DOC ir DOCG vyno gamybą – neabejotinai pirmauja.
Pjemonte karaliauja raudonasis vynas. To priežastis – kilmingoji vynuogių veislė Nebbiolo. Sakoma, kad kartu su trumų sezonu į Albą atkeliauja ir rudens rūkai, nuo kurių ir kilo vėlyvai renkamų vynuogių Nebbiolo pavadinimas (nebbia, išvertus iš italų kalbos, reiškia „rūkas“). Iš šių vynuogių gaminamos vienos garsiausių itališko vyno rūšių.
Kitos populiarios vynuogės, iš kurių daromas raudonasis vynas, yra Barbera ir Dolcetto. Barbera – Pjemonte ir Pietų Lombardijoje dažniausiai auginama raudonųjų vynuogių veislė, žinomiausia iš Asčio, Albos ir Pavijos miestų apylinkių. Vynas, pagamintas iš Barbera vynuogių, paprastai yra vaisiškas, labai tamsios spalvos, turi maistui artimo rūgštumo. O štai Dolcetto, nors pavadinimas byloja priešingai, visai nėra saldus (dolce – liet. saldus, dolcetto – mažybinė žodžio „saldus“ forma). Iš šių vynuogių sunkiamas gaivus ir sausas raudonasis vynas.
Pjemontas – putojančio vyno gamybos lyderis Italijoje
Pjemontas pirmauja ir itališko putojančio vyno gamyboje. Štai iš Pjemonte auginamų Moscato vynuogių daugiausia daromi truputį putojantys (frizzante) ir pusiau saldūs gėrimai. Dauguma jų gamintojų išsidėstę Kuneo (Cuneo), Asčio ir Aleksandrijos provincijose. Iš Moscato vynuogių pagaminto kvapaus putojančio vyno užsienyje parduodama daugiau nei Italijoje.
Dar viena šio regiono vynuogių rūšis – Brachetto – asocijuojasi su saldžiu raudonuoju putojančiu vynu.
„Alboje neįmanoma gerai nepavalgyti“
Pjemontas yra Slow Food organizacijos ir daugybės pasauliniu mastu vertinamų vyno rūšių gimtinė, todėl jis – gurmanų ir maisto entuziastų rojus. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl čia plūsta žmonės, yra būtent noras pasimėgauti ir patyrinėti vietinę virtuvę. Pjemonte gausu ne tik fine-dining restoranų, bet ir mažų, jaukių šeimyninių restoranėlių, kuriuose tiekiamas naminis maistas, taip pat įvairių užkandinių, tratorijų, osterijų.
2017 m. duomenimis, Italija kartu su Prancūzija dalijosi pirmą vietą pagal restoranų, įvertintų „Michelin“ žvaigždutėmis, skaičių. O Pjemonto regionas čia vaidino itin svarbų vaidmenį – remiantis 2017 m. duomenimis, čia buvo net 39 „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai. Tarp jų – 3 „Michelin“ žvaigždučių „Ristorante Piazza Duomo“ Alboje ir net 16 vienos „Michelin“ žvaigždutės restoranų Albos ir Asčio teritorijoje. Mums teko laimė apsilankyti dviejuose iš jų: „San Marco“ (Kanelis, Asčio provincija) bei „Marc Lanteri“ Grinzane pilyje, Albos miestelio prieigose.
Sakoma, kad Pjemonte esančiame Albos mieste į gastronomiją žvelgiama ypač rimtai. Kitaip ir būti negalėtų: „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti restoranai lankytojų laukia kone ant kiekvieno kampo. Greičiausiai būtent dėl to įsigalėjo posakis: „It is impossible not to eat well in Alba.“ („Alboje neįmanoma gerai nepavalgyti.“)
Iš tiesų tokios kelionės vyno keliu, apsilankant geriausiuose restoranuose bei prisiliečiant prie istorijos klodų, kuriuos sukaupusios senovinių pilių sienos ir sugėrusi šimtus metų puoselėjamiems vynuogynams auginti skirta žemė, kuria ir palieka labai asmeniškus ir šviesius prisiminimus. Galiausiai, kaip teigė Asti DOCG Masterclass vedęs Walteris Spelleris, tai puiki proga patirti, „kokią laimę patiriame čia gyvendami ir galėdami mėgautis šiuo gamtos ir žmogaus rankomis bendrai sukurtu paveldu“.
*
Pažintinės kelionės organizatorius – „Consorzio per la Tutela dell’Asti“ (Consortium for the Protection of Asti wines).
Kristina Noreikienė
Straipsnių autorė
Su „Geru skoniu“ bendradarbiauju jau nuo 2004 metų. Per tuos daugiau nei dešimtį metų keitėmės abu – ir žurnalas, ir aš ☺ Augome, tobulėjome, subrendome ir… tapome neatskiriama vienas kito dalimi.
Mano straipsnių temos – interjerai, restoranų, viešbučių pristatymai, asmenybės, porceliano istorija, dizainas / mada, papuošalai, parodų apžvalgos, baldai, indai; kava, kokteiliai ir daugelis kitų.