Trys „Stiklių“ dešimtmečiai: prancūziškos elegancijos pavyzdys

Trys bendražygiai – Romualdas Zakarevičius su bičiuliais Ana ir Aleksandru Ciupijais – šiemet švenčia savo veiklos trisdešimt penkmetį

„Gyvenimas yra ateitis. Praeitimi gyventi nereikia“, – tuo visiškai tikras garsiausio lietuviško viešbučio „Stikliai“ bendraturtis Romas Zakarevičius. Prieš trisdešimt penkerius metus jis kartu su bičiuliais Ana ir Aleksandru Ciupijais įkūrė analogų anuomet neturėjusią, prancūzišką eleganciją paskleidusią, pasaulio įžymybes traukiančią vietą pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Nuolat besikeičianti, šiandien ji savo veido neprarado, o miestą apsupę panašaus stiliaus viešbučiai „Stiklių“ išskirtinumą tik dar labiau sustiprino.

Aš dar pati puikiai prisimenu mažą sovietinių laikų kavinukę Stiklių gatvėje. Jos prietemoje kyšojo pankiškos šukuosenos, raitėsi cigarečių dūmai ir sklido širdį veriantys pokalbiai. Į kavinę besirenkantys ir su vienu kavos puodeliu visą dieną sėdintys pankai pelno nenešė, kavinę uždarė, o senieji pastatai, apjuosti medinėmis, sulūžusiomis tvoromis, laukė renovacijos. Tik jos nebuvo nei girdėti, nei regėti..

Pirmoji miesto kavinė-kooperatyvas

1987-aisiais tuometinėje Sovietų Sąjungoje prasidėjusios permainos atslinko ir iki Lietuvos. Pasigirdo kalbų, kad netrukus turėtų būti priimtas įstatymas, leidžiantis steigti privačius kooperatyvus. „Mums tai buvo vienintelė galimybė pradėti savo verslą“, – prisimena R. Zakarevičius ir pasakoja, kaip su bičiuliais Ana ir Aleksandru vaikščiojo po senamiestį, ieškodami vietos būsimai kavinei. – Senamiestis tada buvo apleistas, kai kurie namai apgriuvę, tualetai – kiemuose. Rodos, mes atspėjome, kad kada nors tai bus prestižinė vieta, mums atrodė, kad čia pradėti verslą – gera mintis.“

Taip dabartinė „Ponių laimė“ atrodė praeityje

Vos tik kooperatyvų įstatymas buvo priimtas, Romas ir Ana su Aleksandru ėmėsi veikti – išsinuomojo uždarytą kavinę Stiklių gatvėje ir pakabino iškabą „Stiklių kooperatyvas“. Pirmąją privačią miesto kavinę prijungė prie „Gintaro“ restorano, kur tuo metu dirbo Romas.

Ekonomistės išsilavinimą turinti Ana ėmė rūpintis kooperatyvo finansais, o kokteilių bare barmenu dirbantis Romas bei Vilniaus operos ir baleto teatro muzikantas Aleksandras prižiūrėjo kavinės patalpų remontą. „Pinigų neturėjome, interjerą kūrėme iš to, ką buvo įmanoma gauti. Važiavome į autobusų parką, pirkome senas autobusų sėdynes, iš jų darėme minkštasuolius. Barą sumūrijome iš plytų, apklijavome jas granito skalda, lempą iš mano namų pastatėme, štai ir baras!“ – prisimena Romas.

Geriausia kava mieste

Nors kava „Stiklių kooperatyve“ buvo brangi, lankytojai iškart pajuto kitokį jos skonį – ėmė plūsti geros kavos mėgėjai, čia buvo galima sutikti muzikantų, artistų, menininkų. Jie įvertino pačių šeimininkų kurtą interjerą, mandagų, paslaugų aptarnavimą. Ir, svarbiausia, niekur kitur tokios skanios kavos kaip „Stikliuose“ nebuvo galima gauti. „Lietuvoje pirkti kavos negalėjome, kooperatyvams tai nebuvo leidžiama, važiuodavom jos į Maskvą, tuometinį Leningradą. Kavą skrudinome patys, maišėme arabiką, robustą, kolumbietišką, patys ragavome. O paskui mums leido nusipirkti ledų aparatą ir pradėjome gaminti naminius ledus, – žmonių stovėjo eilės, jautė, kad ledai natūralūs: trindavome tikras uogas, pildavome ne liesą pieną, o grietinėlę… Kartais jie net sušalti gerai nespėdavo! – verslo pradžią prisimena Romas. – Ministeriją užplūdo skundai, kad esame brangininkai, kad kava mieste po 25 kapeikas parduodama, o pas mus – po 50. Visko būta! Sunkiais laikais pradėjome.“

Po kurio laiko „Stiklių“ kavinė tapo mažu restoranu su minkštomis kėdėmis ir staltiesėmis. Tikrą sėkmę jo kūrėjams 1988-aisiais atnešė amerikiečiai. Tai buvo kulinarinių žurnalų delegacija, lankiusi besivystančias pasaulio šalis ir skleidusi penkių kontinentų bei vieno stalo idėją. „Stikliai“ jiems labai patiko, išvykdami amerikiečiai pakvietė restorano įkūrėjus apsilankyti JAV. Per stebuklą gavę vizas ir lėktuvo bilietus, prisikrovę dėžę lietuviško maisto, lietuviai išskrido į Ameriką. Toji gastronominė restorano savininkų ir darbuotojų kelionė anuomet buvo sunkiai įsivaizduojama, o tai, ką tada pamatė, įstrigo ilgam – geriausi Filadelfijos, Bostono ir Niujorko restoranai, tviskančios jų virtuvės, įranga ir patiekalai. Grįžę savo verslą jie jau matė kitaip. Artėjo ir 1990-ieji, o su jais – Lietuvos Nepriklausomybė ir svajonės, kad viskas pasikeis.

„Stikliai“ – pirmasis privatus viešbutis Vilniuje

Keitėsi ir Vilniaus senamiestis. „Stikliai“ tapo tarsi centru, aplink kurį tvarkėsi ir gražinosi kiti pastatai, įsikūrė Prancūzijos bei Austrijos ambasados, radosi parduotuvėlių ir kitų restoranų. Šiandien Stiklių kvartalas – vienas gražiausių ir labiausiai prestižinių mieste. „Neabejoju, kad mes prie to prisidėjome“, – sako Romas. Jam grožis, elegancija ir estetika yra be galo svarbi gyvenimo dalis.

Princesių ir karalių viešbutis

Estetikos pavyzdžiu tapo ir netrukus prie „Stiklių“ restorano atidarytas viešbutis. Tai buvo pirmasis privatus viešbutis mieste. „Kavinė ir restoranas mums uždirbo pinigų, nusprendėme, kad investuoti juos galime į viešbutį. Pamažu pradėjome pirkti kavinės ir restorano name esančius butus. Tik sutaupom pinigų – ir perkam, sutaupom – ir perkam“, – pasakoja Romas, pats kurį laiką irgi gyvenęs viešbučio name. Dabar jo buto, kuriame gyveno tarp sulčių buteliukų ir restorano produktų, vietoje – dvidešimtasis viešbučio kambarys. Pirmieji aštuoni viešbučio kambariai buvo parengti 1992-aisiais, lygiai prieš trisdešimtį metų. Po trejų metų ir kapitalinio remonto prasidėjo tikroji „Stiklių“ viešbučio legenda.

Dauguma baldų, kilimų, šviestuvų į „Stiklius“ atkeliavo iš Prancūzijos, iš lietuvių dailininkų interjero dizainerė užsakė prie jų derančius paveikslus

Būtina pasakyti, kad prie jos reikšmingai prisidėjo prancūzų dizainerė Anne Toulouse, „Stiklių“ viešbučio savininkus iš pradžių pakvietusi į savo draugų pilį Normandijoje. Toje pilyje lietuviai rado viską, apie ką buvo svajoję ir skaitę prancūziškose knygose, – gražių baldų, paveikslų, staltiesių, lovatiesių, prancūzišką kultūrą ir atmosferą. Dauguma baldų, kilimų, šviestuvų į „Stiklius“ atkeliavo iš Prancūzijos, iš lietuvių dailininkų interjero dizainerė užsakė prie jų derančius paveikslus. „Mes labai norėjome, kad mūsų viešbutis būtų kitoks, nei tuo metu buvo įprasta, kad atvykusiems svečiams jis taptų poilsio oaze, laikinais namais“, – sako Romas. Tą namų jausmą jis saugojo visus tris viešbučio dešimtmečius.

Būtent šis jausmas į „Stiklius“ visus tuos metus traukė ir traukia pasaulyje garsius žmones. Atvykę į Lietuvą jie dažnai rinkdavosi nedidelį jaukų senamiesčio viešbutį. Romas prisimena, kaip išsirikiavę laukė anuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo. „Ir ne tik mes, – pasakoja. – Sovietinės milicijos pareigūnai senamiesčio gatves plovė. O automobilių kortežas pasiekė tik Vilniaus universitetą, šalia jo apsisuko ir nuvažiavo į mitingą, taip ir nesulaukėme…“

Nedidelė netektis, nes vos tik atsivėrė sienos prabangūs automobiliai prie „Stiklių“ sustodavo dažnai. Šiandien viešbutyje galima pamatyti garbingų svečių lentą, kurioje puikuojasi Monako kunigaikštytės Caroline, Belgijos karaliaus Alberto II ir karalienės Paolos, Danijos karalienės Margrethe II, Nyderlandų karalienės Beatrix, Tailando princesės Galyani Vadhanos, Tibeto vadovo Dalai Lamos, Prancūzijos prezidentų François Mitterando, Jacques‘o Chiraco, Emmanuelio Macrono, JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir daugybės politikų, taip pat ir menininkų – Prancūzijos operos dainininkės Montserrat Caballé, dirigento Mstislavo Rostropovičiaus, baleto legendos Majos Pliseckajos, Holivudo žvaigždžių Naomi Watts, Woody Harrelsono, Lievo Schreiberio, Danielio Craigo, Helen Mirren, Jeremy Ironso pavardės.

„Šiandien pas mus irgi gyvena pasaulinio garso svečias, tačiau negalime išduoti, kas“, – šypsosi Romas nuoširdžiai besididžiuojantis viešbučiui skirtais tarptautiniais apdovanojimais – Ispanijos sidabriniu kryžiumi, Prancūzijos Rytų kavalieriaus kryžiumi, Nyderlandų riterių ordinu ir Švedijos karališkuoju Poliarinės žvaigždės ordinu.

Svečiai grįžta dar kartą patirti namus

„Nuo pat pradžių norėjome įrodyti, kad mokame ir galime dirbti, kad privatus verslas nėra valstybinis, kad motyvacijos jame daugiau“, – šiandien sako Romas, su didžiausiu džiaugsmu prisimenantis storas viešbučio atsiliepimų knygas, kuriose svečiai palikdavo vien pagyrimus. Viešbučio savininkų pastangos, jų sukurta atmosfera, švara, tvarka, dėmesys kiekvienam svečiui lėmė, kad „Stikliai“ tapo senoviniuose dvaruose ir pilyse įsikūrusių prestižinių viešbučių grandinės „Relais & Chateaux“ dalimi. Baltijos šalyse joks kitas viešbutis neturi teisės puoštis „Relais & Chateaux“ ženklu. Penkių žvaigždučių „Stiklių“ viešbutis įtrauktas ir į „Luxury Group“ sudarytą prabangiausių pasaulio viešbučių auksinį sąrašą „Gold List“.

Per pandemiją, kai šalies viešbučiai skundėsi ir dejavo neturintys lankytojų, „Stikliai“, kaip visada, tikėdami ateitimi, savo viešbutį baigia atnaujinti trečiąjį kartą.

„Laikmetis diktuoja naujas madas, reikia neatsilikti, nepasenti“, – šypsosi Romas ir pasakoja, kaip metams bėgant mokėsi iš klaidų. Pirmaisiais metais viešbučio kambariuose pakloję baltą kiliminę dangą po mėnesio ją turėjo keisti: pasirodė, kad tai, kas gražu, nebūtinai praktiška.

Šiandien viešbučio svečiai kambariuose kiliminių dangų išvis nenori, kai kurie prieš atvykdami prašo, kad iš kambarių būtų išnešti netgi natūralūs kilimai, – nemažai alergiškų svečių. Pasikeitė ir daugiau reikalavimų – kambariuose būtina įrengti ne tik vonią, bet ir dušą, ne vieną, o dvi ar tris kriaukles.

„Relais & Chateaux“ grandinės viešbučiams taikomi ypatingi reikalavimai, – pasakoja Romas. – Turime netgi slaptų tikrintojų, kurie atvyksta nepranešę ir stebi, kaip veikia viešbutis nuo durų iki pusryčių restorane. Štai kodėl taip svarbu suburti gerą komandą, kuri pasirūpintų net ir mažiausiomis smulkmenomis. Geras viešbučio vadovas, geras pardavimo vadovas ir geras ūkvedys – didžiausias viešbučio lobis. Tačiau svarbūs visi. Mes žmones išlaikome, nemokamai juos maitiname, rengiame, kviečiame į šventinius vakarus, užtat ir turime darbuotojų, kurie dirba daugiau nei trisdešimt metų, – nuo tada, kai pradėjome. Kai susitikome, visi buvome jauni, liekni, dabar jau – pražilę, bet vis dar kartu. Man tai yra dar vienas įrodymas, kad kelias, kuriuo einame, teisingas.“

Ir vis dėlto, garsiausi viešbučio svečiai visada nori matyti šeimininkus – Romą, Aną ir Aleksandrą. „Tokia mūsų duona…“ – kuklinasi Romas, o viešbučio svečiai, neabejotinai, dalijasi ne tik savo patirtimi svetingame Vilniuje, bet ir lauktuvėmis iš „Stiklių“ sodybos Dubingiuose – Romo rankomis virta uogiene iš čia užaugintų uogų ir miško bičių suneštu medumi.

Nuostabiausia, kai svečiai grįžta. Ir dar atsiveža bičiulių, kad šie galėtų „Stikliuose“ pajausti tą patį – šilumą, šeimininkų dėmesį, paragauti puikių restorano patiekalų, kuriuos virėjai su meile ruošia iš „Stiklių“ daržuose užaugintų gėrybių. Čia visada atsiranda erdvės ir vietos vaikams bei svečių augintiniams. „Patikėkit, tai irgi labai svarbu“, – sako Romas, prisiminęs, aktorių Jeremy Ironsą ir du jo šuniukus, per pusryčius sau ramiai sėdinčius šeimininkui prie kojų.

Vasaromis „Stiklių“ viešbučio kiemas tampa ramybės ir vėsos oaze, – ne tik viešbučio svečiai, bet ir praeiviai užsuka čia pasėdėti, išgerti kavos ar suvalgyti puikų desertą, kuriais „Stikliai“ garsėja dar nuo savo pirmosios kavinės laikų. „Žmonės daug keliauja, jų suvokimas apie viešbučius ir restoranus labai pasikeitė, džiaugiamės kiekvienu svečiu, laukiame išskėstomis rankomis. Taip juk ir turi būti – viešbučio svečiai yra viskas, padarysime, ką galime, kad jie liktų patenkinti. Tokios taisyklės laikėmės nuo pirmųjų dienų, tokios laikomės ir dabar. Todėl mums ir pavyko išlaikyti tai, ką tris dešimtmečius kūrėme“, – įsitikinęs vienas iš „Stiklių“ savininkų Romas Zakarevičius.